Porosoma
Porosoma (gr. poros – angelė + sōma – kūnas) – tai organelė, randama eukariotinių ląstelių plazminėje membranoje. Porosoma yra taurės pavidalo struktūra, vidutiniškai 100-150 nanometrų skersmens, sudaryta iš daugybės skirtingų baltymų, tarp kurių ypač svarbūs SNARE baltymai.[1] Porosomos reguliuoja sekrecijoje (egzocitozėje) dalyvaujančių membraninių pūslelių „prisišvartavimą“ ir susiliejimą su ląstelės plazmine membrana.
Porosomų dydis varijuoja priklausomai nuo ląstelių, kuriose jos randamos, tipo. Pavyzdžiui, kasos ląstelių porosomų skersmuo siekia 100-180 nm, o neuronuose jos tėra 10-15 nm skersmens. 8 baltyminiai subvienetai sudaro žiedą taurės kraštuose, o taurės dugne gali būti baltyminis „kamštis“, kuris reguliuoja porosomos atsidarymą bei užsidarymą. „Kamščiai“ būdingi neuronų porosomoms, jie leidžia itin greitai kontroliuoti atsidarymą, kurio metu išleidžiamas pūslelių atneštas turinys, bei uždaro porosomą, kai tik to prireikia. Kitais atvejais porosomos varstomos aktino pagalba.[2] Prie porosomų SNARE baltymų pagalba „švartuojasi“ sekrecijoje dalyvaujančios pūslelės. Pernašos pūslelė membranoje turi v-SNARE baltymų (v – vesicle, pūslelės SNARE baltymai), o porosomoje išsidėstę t-SNARE (t – target, membranos-taikinio SNARE baltymai). Komplementari sąveika tarp v-SNARE ir t-SNARE baltymų lemia tai, kad pernašos pūslelės specifiškai „prisišvartuoja“ prie tos membranos, į kurią jos turi būti nukreiptos.[3] Susidarius v-SNARE ir t-SNARE kompleksui, pūslelės bei taikinio membranos priartinamos ir įvyksta jų suliejimas, pūslelės turinys išleidžiamas iš ląstelės. Tam padeda ir turgorinio slėgio padidėjimas pūslelėje, kurį sukelia aktyvi vandens ir jonų įnaša per kanalus, naudojant GTP.[1] Ca2+ jonai padeda membranų suliejimui.[4] Pūslelei atlikus savo funkcijas, SNARE kompleksas išyra ir baltymai gali būti panaudoti iš naujo.
Porosomų atradimas redaguoti
Porosomos buvo atrastos 1990-1995 m. laikotarpyje, stebint atominės jėgos mikroskopu. Pirmieji jas aprašė profesoriaus B. Jena vadovaujama komanda Yale universitete (Yale University School of Medicine). Porosomų struktūra, ypač baltyminio „kamščio“ sudėtis, tebėra tyrimų objektas. Taip pat tiriama, kaip šios organelės dalyvauja palaikant ląstelės plazminės membranos pastovų plotą .[2] Kai kurie autoriai teigia, kad porosomų, kaip universalių sekrecijos struktūrų, atradimas - tai pagrindinis pasiekimas ląstelės biologijoje po ribosomos atradimo.[5]
Taip pat skaitykite redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 Jena BP (2003). „Fusion pore or porosome: structure and dynamics“. J. Endocrinol. 176 (2): 169–74. doi:10.1677/joe.0.1760169. PMID 12553865.
- ↑ 2,0 2,1 {{http://www.med.wayne.edu/physiology/facultyprofile/jena/pdf%20files/jena%20fusion%20pore.pdf Archyvuota kopija 2016-03-03 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Bruce Alberts, Dennis Bray, Karen Hopkin, Alexander Johnson, Julian Lewis, Martin Raff, Keith Roberts, Peter Walter. „Essential Cell Biology”, 2nd edition. Garland Science, 2004.
- ↑ http://www.biology-online.org/articles/membrane_fusion_cells_molecular/figure.html Archyvuota kopija 2010-10-18 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.biology-online.org/articles/story_cell_secretion_events/discovery_porosome_cellular_secretion.html Archyvuota kopija 2016-01-02 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos redaguoti
- Molecular Machinery & Mechanism of Cell Secretion Archyvuota kopija 2018-07-21 iš Wayback Machine projekto. Jena Lab at Wayne State University School of Medicine
- Animacija, vaizduojanti porosomos veikimą Archyvuota kopija 2010-07-01 iš Wayback Machine projekto.
- Porosomos veikimo iliustracija Archyvuota kopija 2010-10-18 iš Wayback Machine projekto.