Petras II Karadžiordževičius
| Petras II Karadžiordževičius | |
|---|---|
| |
| Petras II Karadžiordževičius (1944 m. sausio 11 d.) | |
| Karadžiordževičiai | |
| |
| Visas vardas | Petar II Karađorđević |
| Gimė | 1923 m. rugsėjo 6 d. Belgradas, Jugoslavijos karalystė |
| Mirė | 1970 m. lapkričio 3 d. (47 metai) Denveris, Koloradas, JAV |
| Palaidotas (-a) | Oplenaco Šv. Jurgio bažnyčia, Serbija (nuo 2013 m.) |
| Tėvai | Aleksandras I Karadžiordževičius, Marija Karadžiordževič |
| Sutuoktinis (-ė) | Aleksandra |
| Vaikai | kronprincas Aleksandras |
| Religija | Serbijos stačiatikių bažnyčia |
| Jugoslavijos karalius | |
| Ėjo pareigas | 1934 – 1945 |
| Pirmtakas | Aleksandras I Karadžiordževičius |
| Įpėdinis | titulas panaikintas |
Petras II Karadžiordževičius (serb. Петар II Карађорђевић, 1923 m. rugsėjo 6 d., Belgradas – 1970 m. lapkričio 3 d., Denveris, JAV) – paskutinis Jugoslavijos karalius, valdęs nuo 1934 m. spalio 9 d. iki 1941 m. balandžio 17 d. (faktiškai) arba iki 1945 m. lapkričio 29 d. (oficialiai)[1]. Iš tikrųjų jis šaliai vadovavo tik dvi savaites, nuo 1941 m. kovo 27 d. perversmo, iki kurio tikrasis valdovas buvo princas regentas Pavelas Karadžiordževičius.
Biografija redaguoti
Petras buvo vyriausias iš trijų karaliaus Aleksandro I Karadžiordževičiaus ir karalienės Marijos (Rumunijos princesės) sūnų.
Valdymas redaguoti
1934 m. spalio 9 d. Marselyje nužudžius tėvą, 11-metis Petras, kuris mokėsi Sandroido mokykloje Viltšyre, tapo valstybės vadovu ir per Paryžių grįžo į tėvynę. Pagal karaliaus Aleksandro testamentą prie jo įpėdinio buvo įsteigta trijų asmenų regentų taryba, kuriai vadovavo princas Pavelas Karadžiordževičius ir į kurią įėjo Ivo Petrovičius ir Radenko Stankovičius. Nepaisant to, kad Petras II ir jo šalininkai buvo nusistatę prieš nacistinę Vokietiją, kunigaikštis regentas Pavelas prisijungė prie Ašies šalių ir pasirašė Trišalį paktą (žr. Berlyno protokolas). Tai sukėlė liaudies nepasitenkinimą, ir 1941 m. kovo mėn. regentą Pavelą nuvertė grupė patriotiškai nusiteikusių ir liaudies palaikomų karininkų.
Karaliumi buvo paskelbtas septyniolikmetis Petras, nors jis dar nebuvo sulaukęs pilnametystės. Vyriausybės vadovu tapo perversmo dalyvis Dušanas Simovičius. Balandžio 5 d. buvo pasirašyta draugystės sutartis su TSRS, kurios tikslas buvo užkirsti kelią Vokietijos karinei agresijai prieš Jugoslaviją. Tačiau Hitleris iš karto po perversmo nusprendė įsiveržti į Jugoslaviją ir balandžio 6 d., kitą dieną po sutarties pasirašymo, į Jugoslaviją įžengė Vokietijos, Italijos ir Vengrijos kariuomenės. Karaliui ir vyriausybei teko bėgti į Atėnus, o iš ten – į Kairą.
Emigracija redaguoti
1944 m. kovo 20 d. Londone Petras vedė Graikijos karaliaus Aleksandro I (1893–1920) dukterį, Graikijos princesę Aleksandrą (1921–1993). Jie susilaukė sūnaus Aleksandro (g. 1945 m.). Namas Londone, kuriame gimdė Aleksandra, vienai dienai buvo paskelbtas Jugoslavijos teritorija, kad Aleksandras galėtų pretenduoti į Jugoslavijos sostą.
1945 m. lapkričio 29 d. Jugoslavija buvo paskelbta Federacine liaudies respublika. Jugoslavijos asamblėja atėmė iš Karadžiordževiččių dinastijos valdžios teises. Karalius buvo paskelbtas nuverstu ir ištremtu. Nuo 1943 m. lapkričio Petrui II buvo uždrausta grįžti į šalį.
Petras su žmona galiausiai persikėlė į Londoną. Ten karalius baigė studijas. Paskutinius gyvenimo metus jis praleido JAV.
Mirtis redaguoti
Petras II daugelį metų sirgo kepenų ciroze[2]. Jis mirė Denverio ligoninėje 1970 m. lapkričio 3 d. po nepavykusios kepenų transplantacijos. Palaidotas Šventojo Savos vienuolyne Čikagos priemiestyje Libertivilyje, Ilinojaus valstijoje. Vienintelis Europos monarchas, palaidotas Naujajame pasaulyje.
2013 m. gegužės 27 d. karaliaus Petro II, taip pat jo žmonos karalienės Aleksandros, motinos karalienės Marijos ir brolio princo Andriaus palaikai buvo perlaidoti Karadžiordževičių dinastijos šeimos kapavietėje Šv. Jurgio bažnyčioje Serbijos Topolos mieste. Ceremonijoje dalyvavo Serbijos bei Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos prezidentai, taip pat Serbijos patriarchas Irinėjus.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Petras II (VLE)
- ↑ Hockenos, Paul (2018). Homeland calling: exile patriotism and the Balkan wars. Ithaca, N.Y.: Cornell University Press. ISBN 978-1501725654