Ogūrų kalbos
| Ogūrų | |
| Paplitimas | Astrachanės sritis, Čiuvašija, Dagestanas |
|---|---|
| Kilmė | Altajaus > tiurkų >> ogūrų |
Ogūrų kalbos dar vadinamos onogūrų kalbomis [2] (taip pat žinomos kaip bolgarų, protobulgarų,[3] arba Lir-tiurkų ir r-tiurkų) – tiurkų kalbų šeimos šaka. Vienintelė joje gyva yra čiuvašų kalba. Ogūrų kalbos buvo pirmosios, atsiskyrusios nuo tiurkų šeimos, labai besiskiriančios nuo kitų tiurkų kalbų, susietų bendrosios tiurkų kalbos (Common Turkic, Shaz Turkic). Šios šeimos kalbos buvo vartojamos kai kuriose klajoklių genčių konfederacijose, tokiose kaip onogūrų ar ogūrų, bolgarų ir chazarų.[4] Kai kurie mokslininkai hunų kalbą laiko panašia kalba [5] ir šią išplėstinę grupę vadina hunų-protobulgarų kalba.[6]
Kalbininkai nesutaria dėl ogūrų ir bendrosios tiurkų kalbos santykio, todėl lieka neišspręsti keli klausimai:[7]
- Ar jos yra lygiagrečios prototiurkų kalbos (3000-500 m. pr. m. e.) atšakos ir, jei taip, kuri šaka yra archajiškesnė?
- Ar ogūrų kalbos reprezentuoja archajišką tiurkų kalbų šeimą prieš fonetinius pokyčius, įvykusius 100–400 m. ir ar tai buvo atskiros kalbos?
Ogūrų kalbos taip pat žinomos kaip „-r tiurkų“, nes galutinis priebalsis tam tikruose žodžiuose yra r, o ne z, kaip bendrojoje tiurkų kalboje.[8] Pavyzdžiui, čiuvašų: вăкăр, turkų: öküz, totorių: үгез (liet. jautis). Taigi, vardas Oghur atitinka Oghuz bendrojoje tiurkų kalboje.[7]
Denisas Sinoras mano, jog panašūs skirtumai reiškia, kad tos gentys negalėjo būti kilusios iš tokių kraštų kaip Mongolija, kur kalbai būdinga -z.[9] Tačiau į mongolų kalbas yra patekę daug skolinių iš ogūrų kalbų, pavyzdžiui, mong. ikere, ogūrų *ikir, vengrų iker, bendr. tiurkų ikiz (liet. dvyniai).[7] Manoma, kad jie gyveno Mongolijos pasienyje iki V a. [10]
Ogūrų gentys dar dažnai siejamos su vengrais, kurių etnonimas paprastai kildinamas iš Onogur (> (H)ungar).[11] Vengrai kilo finougrams maišantis su tiurkais, kartu stiprų poveikį darė ogūrai-bolgarai ir chazarai.[12][13] Vengrų kalboje yra daug skolinių iš ogūrų ir kitų tiurkų kalbų.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Pritsak, Omeljan (1982). The Hunnic Language of the Attila Clan (PDF). IV. Cambridge, Massachusetts. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2016-12-13. Nuoroda tikrinta 2019-11-06.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link) - ↑ Golden, Peter B. (2011). Studies on the Peoples and Cultures of the Eurasian Steppes.
- ↑ Golden 2011, p. 39.
- ↑ Golden 2011, p. 239.
- ↑ Pritsak, Omeljan (1982). The Hunnic Language of the Attila Clan (PDF). IV. Cambridge, Massachusetts: Harvard Ukrainian Research Institute. p. 470. ISSN 0363-5570. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2016-12-13. Nuoroda tikrinta 2019-11-06.
- ↑ Pritsak, Omeljan (1981). „The Proto-Bulgarian Military Inventory Inscriptions“. Turkic-Bulgarian-Hungarian relations. Budapest.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link) - ↑ 7,0 7,1 7,2 Golden 2011, p. 30.
- ↑ Golden 1992, p. 95–96.
- ↑ Golden 2011, p. 29.
- ↑ Golden 2011, p. 31.
- ↑ Golden 1992, p. 102–103.
- ↑ Golden 1992, p. 262.
- ↑ Golden 2011, p. 333.
Literatūra
redaguoti- Golden, Peter Benjamin (1992). An introduction to the History of the Turkic peoples: ethnogenesis and state formation in medieval and early modern Eurasia and the Middle East. Wiesbaden: Otto Harrassowitz. ISBN 9783447032742.
- Golden, Peter Benjamin (2006). „The Khazar Sacral Kingship“. In Reyerson, Kathryn Von; Stavrou, Theofanis George; Tracy, James Donald (eds.). Pre-modern Russia and its world: Essays in Honour of Thomas S. Noonan. Otto Harrassowitz Verlag. pp. 79–102. ISBN 978-3-447-05425-6 – via Google Books.
Nuorodos
redaguoti- Tiurkų kalbos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013