Vikipedija

Normandijos operacija

Normandijos operacija
Priklauso: II pasaulinio karo Antrasis frontas

Išsilaipinimas Omahos paplūdimyje
Data 1944 m. birželio 6 d. – rugpjūčio 30 d.
Vieta Šiaurės Prancūzija
Rezultatas Sąjungininkų pergalė
Konflikto šalys
Sąjungininkai
Ašies šalys
Vadovai ir kariniai vadai
Sąjungininkų lyderiai
Ašies lyderiai

• Trečiasis Reichas Adolfas Hitleris
(Fiureris) • Trečiasis Reichas Gerd von Rundstedt
(OB West) • Trečiasis Reichas Erwin Rommel
(Armijų grupė B)

Pajėgos
• 1 452 000 karių (iki liepos 25) [a]

• 2 052 299 (rugpjūčio pab.) [9]

• 380 000 karių (iki liepos 23) [10]

• ~640 000 karių iš viso [11]
• 2 200 [12] – 2 500 tankų ir šarvuočių [13][14]

Nuostoliai
• 226 386 kariai [15]

• 4 101 lėktuvas [15] • ~4 000 tankų [16]

• nuo 288 695 [17] iki 530 000 [18] karių

• 2 127 lėktuvai [19]
• nuo 1 500 [20] iki 2 400 tankų ir šarvuočių [13]

Civilių aukos:

• 11 000–19 000 žuvusių per parengtinį bombardavimą [21]
• 13 632–19 890 žuvusių per invaziją [22] 

Viso: 25 000–39 000 žuvusių

Normandijos operacija, arba Operacija „Overlord“ (nuo angl. Overlord – Viešpats) – strateginė Antrojo pasaulinio karo operacija, atvėrusi Antrąjį frontą, vykusi 1944 m. birželio 6 d. – rugpjūčio 30 d. nacių okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Ją birželio 6 d. pradėjo Sąjungininkų ekspedicinės karinės pajėgos išsilaipinimu Normandijoje (operacija „Neptūnas“, dar vadinama D diena), vėliau kirtusios Seną ir išvadavusios Paryžių.

Pirmąją dieną į Normandiją buvo pasiųsta 1200 lėktuvų, daugiau kaip 5000 desanto laivų, beveik 160 tūkst. karių. Rugpjūčio mėnesio pabaigoje Lamanšo sąsiaurį iš Anglijos į Normandiją kirto virš 2 mln. Sąjungininkų karių. Ši operacija laikoma didžiausia ir sudėtingiausia invazija iš jūros per visą karo istoriją.

Priešininkų padėtis Vakarų Europoje 1944 m. birželio 6 d.
Oro desanto planas Normandijoje

Operacijos planavimas

redaguoti

Sprendimą apie kėlimąsi 1944 m. per Lamanšą priėmė Vašingtono „Tridento“ konferencija, vykusi 1943 m. gegužės mėn. Didžiąją Normandijos operacijos plano dalį parengė Didžiosios Britanijos feldmaršalas Bernard Law Montgomery. Plėtojant invazijos planą, labiausiai buvo siekiama, kad priešas nesužinotų apie dvi svarbias detales - operacijos „Overlord“ vietą ir laiką. Siekiant užtikrinti slaptumą ir karinių veiksmų netikėtumą, buvo sukurta ir sėkmingai įgyvendinta keletas svarbių dezinformacijos operacijų - operacijos „Bodygard“, „Fortitude“ ir kitos. Sąjungininkai sukūrė fiktyvią kariuomenę su netikrais tankais, batalionais, bazėmis. Šioms pajėgoms vadovauti buvo paskirtas generolas George S. Patton, beje, Šiaurės Afrikos kampanijoje kovęsis prieš Erwin Rommel. Taigi, didžiausios vokiečių karinės pajėgos turėjo koncentruotis Pa de Kalė, priešingame krante nuo George S. Patton pajėgų. Tuo tarpu Sąjungininkai invaziją rengė Normandijoje.

Priešininkų pajėgumai

redaguoti

Dalyvavo 21‑oji armijų grupė (viena JAV, dvi Didžiosios Britanijos ir viena Kanados armija) ir JAV III armija, apie 13 000 lėktuvų (apie 11 000 karo ir apie 2000 transporto), daugiau kaip 6000 laivų.[23] Sąjungininkų ekspedicinėse pajėgose operacijos pradžioje buvo 2 mln. 876 000 žmonių.[23]

Sąjungininkų ekspedicinių pajėgų vyriausiasis vadas buvo Dwight D. Eisenhower, vyriausiojo vado pavaduotojas – Arthur Tedder, sausumos karinių pajėgų vadas – B. L. Montgomery, karinio jūrų laivyno – Bertram Ramsay, karinių oro pajėgų – Trafford Leigh-Mallory. Šiaurės Prancūzijos, Belgijos ir Olandijos pakrantę gynė Vokietijos feldmaršalo Erwin Rommel vadovaujama armijų grupė B (sudarė 7‑oji ir 15‑oji armijos ir 88‑asis atskirasis korpusas; iš viso 39 divizijos), kuri turėjo apie 500 karo lėktuvų. Vokietijos pagrindinės jėgos buvo sutelktos prie Lamanšo sąsiaurio, kur buvo laukiama Sąjungininkų išsilaipinimo. Senos įlankos pakrantėje, 100 km fronto ruože, nuo Kotanteno pusiasalio iki Orno upės žiočių, buvo dislokuotos tik trys jų divizijos.

Operacijos pradžia

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Išsilaipinimas Normandijoje.

Sąjungininkai į Normandijos krantą išsilaipino birželio 6 d. Trys oro desanto divizijos (101‑oji ir 82‑oji amerikiečių, 54‑oji britų) užėmė pozicijas Kano ir Karantano rajone. Palaikomas aviacijos, penkiuose Kotanteno pusiasalio sektoriuose išsilaipino jūrų desantas, kuriam pavyko užimti 3 placdarmus. Praėjus penkioms dienoms, į Prancūzijos pakrantę jau buvo persikėlę virš 300 tūkst. karių, iškelta 55 tūkst. technikos vienetų ir daugiau kaip 100 tūkst. tonų materialinių išteklių. Iš atplukdytų platformų buvo įrengiami surenkamieji uostai, iš Didžiosios Britanijos per sąsiaurį tiesiama kuro linija. Birželio 12 d. buvo užimtas vientisas 80 km pločio, 10–17 km gylio teritorijos plotas. Šiame ruože įsitvirtino 16 divizijų (be kitų – 2 tankų). Prieš atvykusius Sąjungininkus kovėsi 12 vokiečių divizijų (3 iš jų – tankų), dar 3 divizijos buvo netoliese. Vokiečiai pajėgumus mūšiuose didino palaipsniui, turėjo žymių nuostolių prieš skaitlingesnes Sąjungininkų pajėgas.

Placdarmas Normandijoje

redaguoti

Birželio mėnesio pabaigoje Sąjungininkai sukoncentravo daugiau kaip 25 divizijas (iš jų 4 tankų) 100 km pločio ir 20–40 km gylio placdarme. Čia gynėsi 23 vokiečių divizijos (tame tarpe – 9 tankų). Birželio 27 d. Sąjungininkai užėmė Šerbūro Oktevilio gilavandenį uostą, taip žymiai palengvindami savo karinius tiekimus. Iki tol buvo naudojamos Senos įlankoje pastatytos dirbtinės „Mulberry“ prieplaukos. Liepos 9 d. buvo užimtas Kanas, liepos 18 d. – Sen Lo. Sąjungininkų kontroliuojamas placdarmas iki liepos 24 d. buvo 110 km pločio, 30–50 km gylio, tačiau ši teritorija buvo perpus mažesnė, nei buvo šiai dienai numatyta pagal operacijos planą. Tačiau danguje viešpataujant Sąjungininkų aviacijai, šiame placdarme buvo galima sutelkti didesnes pajėgas lemiamiems mūšiams Šiaurės Vakarų Prancūzijoje. Liepos 25 d. čia jau buvo sutelkta apie 1,5 mln. karių ir jų nepaliaujamai daugėjo.

Nušalintą vokiečių Vakarų grupės vyriausiąjį vadą Gerd von Rundstedt, pareikalavusį su Sąjungininkais sudaryti taiką, pakeitė feldmaršalas Günther von Kluge. Vokiečiai visas viltis dėjo į savo sunkiuosius tankus „Tiger I“ ir „Panther“, kurie pranoko priešo naudojamus „M4 Sherman“. Tačiau jie nieko nebelėmė, nes daug gausesnėms Sąjungininkų oro pajėgoms jie tapo gerais taikiniais. Pranašumas ore buvo lemiamas veiksnys operacijoje.

Sąjungininkų prasiveržimas

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Operacija Kobra.

Penkąją „Overlord“ operacijos savaitę dezinformuoti vokiečių generolai vis dar manė, kad Sąjungininkų vykdoma Normandijos operacija buvo „diversija“. Anglijoje, Doverio rajone ties Pa de Kalė, tuo metu buvo dislokuota 1-oji armijų grupė, vadovaujama George S. Patton. Ji ten lūkuriavo tam, kad vokiečiams susidarytų įspūdis, jog pagrindinė Sąjungininkų puolimo kryptis bus iš to rajono. Dėl šios priežasties vokiečiai Pa de Kalė laikė savo 15–ąją armiją, kuri niekuo negalėjo padėti Normandijoje triuškinamai 7–ajai armijai. Tai buvo neatleistina vokiečių klaida - supratus šią apgaulę, jiems buvo per vėlu imtis priemonių, nes amerikiečiai pradėjo prasiveržimą ir puolimą pagal paruoštą operacijos „Kobrą“ planą. Proveržiui placdarme buvo sutelktos amerikiečių pajėgos išlaisvinto Sen Lo miesto rajone. Liepos 25 d. į vokiečių priekines pozicijas buvo atidengta galinga artilerijos ugnis (per 1000 pabūklų), nukreipti sunkieji bombonešiai „B-17 Flying Fortress“ ir „Consolidated B-24 Liberator“. Buvo atlaisvintas 6400 m ilgio vokiečių fronto ruožas ties Avranšu, kur amerikiečiai per susidariusią „strateginę skylę“ į priekį pasiuntė per 2000 šarvuočių. Čia puolimo operacija iš Normandijos persimetė į Bretanės pusiasalį ir Luaros kraštą. Šiame regione buvo atviresnės vietovės nei buvo šiauriau, Normandijos pakrantės rajone, todėl čia puolantiesiems pavyko geriau išnaudoti mobilumo galimybes.

Rugpjūčio 1 d. buvo suformuota generolo Omar Bradley 12–oji armijų grupė. Jai priklausanti George S. Patton 3–ioji amerikiečių armija per 2 savaites išvadavo Bretanės pusiasalį, apsupo vokiečių garnizonus Bresto , Lorjano ir Sen Nazero uostuose. Pasiekusi Anžė, užėmė tiltą per Luarą, toliau pasuko į rytus, kur pasiekė Aržantano miestą.

Operacijos užbaigimas

redaguoti
Pagrindiniai straipsniai – Operacija Lüttich, Operacija Tractable ir Falezo operacija.

Vokiečių pajėgos pabandė atrėžti George S. Patton 3–iąją armiją nuo pagrindinių padalinių, suorganizuodamos kontrpuolimą (operacija „Lüttich“). Tačiau siekdami atsiimti Avranšą ir uždaryti amerikiečių resursų tiekimo kelius, vokiečiai patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Ties Mortenu vokiečiai kovėsi su amerikiečių 1–ąja armija, be to, juos iš šiaurės puolė anglai ir kanadiečiai, vadovaujami Bernard Montgomery. Rugpjūčio 15 d. vokiečių 7–ta ir 5-ta tankų divizijos buvo apsuptos, pateko į Falezo „katilą“. Iš jo vokiečiai atsitraukdami turėjo atremti Sąjungininkų škvalinę artilerijos ugnį ir aviacijos atakas, todėl patyrė didžiulius nuostolius - vien per 5 dienas prarado visas šešias divizijas.

Rugpjūčio 25 d. Sąjungininkams išvadavus Paryžių, Normandijos operacija oficialiai buvo baigta. Sąjungininkų puolimas rugpjūtyje sutriuškino visą vokiečių Vakarų frontą. Trečiojo Reicho pajėgos sugebėjo atstatyti naują fronto liniją tik 1944 m. rugsėjo mėn. prie Vokietijos vakarinės sienos įrengę Zigfrido liniją (Siegfried-Linie).

Per Normandijos operaciją žuvo 53 700 Sąjungininkų karių, sužeista 155 000, 18 000 dingo be žinios. Vokiečių žuvo apie 50 000, buvo sužeista ar pateko į nelaisvę apie 200 000. Žuvo ir dingo be žinios 12 200 Prancūzijos civilių gyventojų ir Pasipriešinimo judėjimo dalyvių.[23]

Galerija

redaguoti
  •  
    D. D. Eisenhower su desantininkais prieš operaciją
  •  
    Sąjungininkų technikos iškrovimas
  •  
    Netikras, pripučiamas tankas
  •  
    Sudaužytas vokiečių tankas
  •  
    Belaisviai vokiečių karininkai, Paryžius
  •  
    Monumentas Normandijoje, Omahos paplūdimyje
  •  
    Vokiečių kapinės Normandijoje


Pastabos

redaguoti
  1. ↑ ~812 000 amerikiečių ir ~640 000 britų ir kanadiečių

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ 1,0 1,1 Beevor 2009, p. 82.
  2. ↑ Beevor 2009, p. 76.
  3. ↑ Williams 1988, p. x.
  4. ↑ Beevor 2009, p. 492.
  5. ↑ US Navy website.
  6. ↑ Luxembourg Army website.
  7. ↑ Cision 2014.
  8. ↑ Copenhagen Post 2014.
  9. ↑ Badsey 1990, p. 85.
  10. ↑ Zetterling 2000, p. 32.
  11. ↑ Zetterling 2000, p. 34.
  12. ↑ Shulman 2007, p. 192.
  13. ↑ 13,0 13,1 Wilmot 1997, p. 434.
  14. ↑ Buckley 2006, pp. 117–120.
  15. ↑ 15,0 15,1 Tamelander & Zetterling 2003, p. 341.
  16. ↑ Tamelander & Zetterling 2003, p. 342.
  17. ↑ Zetterling 2000, p. 77.
  18. ↑ Giangreco, Moore & Polmar 2004, p. 252.
  19. ↑ Tamelander & Zetterling 2003, pp. 342–343.
  20. ↑ Zetterling 2000, p. 83.
  21. ↑ Beevor 2009, p. 519.
  22. ↑ Flint 2009, pp. 336–337.
  23. ↑ 23,0 23,1 23,2 Normandijos operacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009

Literatūra

redaguoti
  • Badsey, Stephen (1990). Normandy 1944: Allied Landings and Breakout. Campaign No. 1. Botley, Oxfordshire: Osprey Publishing. ISBN 0-85045-921-4.
  • Beevor, Antony (2009). D-Day: The Battle for Normandy. New York; Toronto: Viking. ISBN 978-0-670-02119-2 – via Internet Archive.
  • Buckley, John (2006) [2004]. British Armour in the Normandy Campaign 1944. Abingdon, Oxfordshire: Taylor & Francis. ISBN 0-415-40773-7.
  • „D-Day, the Normandy Invasion, 6 – 25 June 1944“. Frequently Asked Questions. US Department of the Navy, Naval History and Heritage Command. Suarchyvuotas originalas 24 November 2010. Nuoroda tikrinta 30 March 2017.
  • Flint, Edward R (2009). The development of British civil affairs and its employment in the British Sector of Allied military operations during the Battle of Normandy, June to August 1944 (PhD thesis). Cranfield, Bedford: Cranfield University; Cranfield Defence and Security School, Department of Applied Science, Security and Resilience, Security and Resilience Group. OCLC 757064836.
  • Giangreco, Dennis; Moore, Kathryn; Polmar, Norman (2004). Eyewitness D-Day: Firsthand Accounts from the Landing at Normandy to the Liberation of Paris. New York: Barnes & Noble. ISBN 978-0-7607-5045-2 – via Internet Archive.
  • „Les Luxembourgeois de la "Brigade Piron"“ [The Luxembourg "Brigade Piron"] (prancūzų). Nuoroda tikrinta 28 November 2020.
  • Shulman, Milton (2007) [1947]. Defeat in the West. Whitefish, Montana: Kessinger. ISBN 978-0-548-43948-7.
  • Tamelander, Michael; Zetterling, Niklas (2003) [1995]. Avgörandets Ögonblick: Invasionen i Normandie [Determining the Decisive Moments: The Invasion of Normandy] (švedų). Stockholm: Norstedts. ISBN 978-91-1-301204-9.
  • Williams, Jeffery (1988). The Long Left Flank: The Hard Fought Way to the Reich, 1944–1945. Toronto: Stoddart. ISBN 0-7737-2194-0.
  • Zetterling, Niklas (2000). Normandy 1944: German Military Organisation, Combat Power and Organizational Effectiveness. Winnipeg: J.J. Fedorowicz. ISBN 0-921991-56-8.
  • Wilmot, Chester (1997) [1952]. The Struggle For Europe. Ware, Hertfordshire: Wordsworth Editions. ISBN 1-85326-677-9.

Nuorodos

redaguoti
 
Vikiteka: Normandijos operacija – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Normandijos_operacija&oldid=7353532"