Nikomacho etika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Nikomacho etika – tai garsiausias Aristotelio etikos veikalas. Šis darbas vaidina išskirtinį vaidmenį apibrėžiant Aristotelio etiką ir yra sudarytas iš dešimties knygų. Šios knygos paremtos užrašais iš Aristotelio paskaitų Licėjuje. Pavadinimas dažnai yra laikomas nuoroda į filosofo sūnų Nikomachą, kuriam darbas galimai buvo skirtas arba, kuris prisidėjo prie veikalo redagavimo (nors jaunas amžius padaro tai mažiau tikėtina). Tačiau, Aristotelio darbas taip pat galėjo būti skirtas ir jo tėvui, kurio vardas taip pat buvo Nikomachas.

Pirmasis viršelis

Tema

Darbo tema – jau Sokrato iškeltas klausimas, kaip žmogus turi gyventi, kurį anksčiau tyrinėjo Aristotelio draugas ir mokytojas Platonas. Savo metafizikoje, Aristotelis apibūdino kaip Sokratas, Platono draugas ir mokytojas, pasuko filosofiją link žmogiškųjų klausimų, kai Ikisokratikų filosofija buvo teorinė. Etika, Aristotelio požiūriu, yra labiau praktinė, nei teorinė. Kitaip tariant, tai ne tik pamąstymai apie gerą gyvenimą, nes ji taip pat turi ir tikslą sukurti gerą gyvenimą. Dėl šios priežasties, Aristotelio etika yra susijusi ir su kitu praktiniu filosofo darbu – Politika. Jos tikslas lygiai toks pat – padaryti žmones gerais. Etika, šiuo atveju moko, kaip žmonės turėtų teisingai ir kokybiškai gyventi, kai politika labiau remiasi įstatymų kūrėjų perspektyva ir žiūri į bendrą visuomenės gėrį.

Aristotelio biustas

Santrauka

Aristotelis įrodinėja, kad teisingas metodas, studijuojant Etiką ar Politiką, kurie moko apie tai kas gražu ar teisinga, yra pradėti nuo to, ką gerai išauklėti ir patirties turintys žmonės laiko tiesa ir nuo šios vietos kilti į aukštesnį supratimą.

Šį požiūrį Aristotelis pradeda sakydamas, jog aukščiausias gėris žmonėms, didžiausias žmogaus praktinio mąstymo tikslas yra eudaimonia, graikų kalbos žodis, dažniausiai verčiamas kaip gerovė ar laimė. Savo ruožtu filosofas teigia, kad laimė tinkamai suprantama, kaip dinamiškas ir stabilus būvimas veiksme (energeia), kuris specifiškai būdingas žmogaus sielai (psuche), nes ji tobuliausia ir dorybingiausia. Jei yra kelios dorybės, tai ta, kuri yra tobuliausia ir labiausiai užbaigta bei geriausia iš jų ir bus laikoma laimingiausia. Tobulas žmogus tokiu atveju bus tas, kuris gyvena gyvenimą gerai ir gražiai (kalos). Aristotelio teigimu, toks žmogus taip pat turėtų būti ir rimtas (spoudaios) žmogus, tokia pat prasme, kaip atskiriame rimtus arfininkus nuo kitų. Pradėdamas nuo šio taško, jis taip pat tvirtina, kad žmogaus dorybė savyje turi atsispindėti mąstyme ir kalboje (logos), nes tai pagrindinė žmogaus gyvenimo užduotis.

Nuo šios vietos, filosofas pradeda diskusiją apie tai, ką reiškia etika. Prie šio termino tobulinimo, Aristotelio veikalas ypač prisidėjo. Aristotelio etika yra apie tai, kas padaro charakterį dorybingu. Be dorybėmis paremto charakterio, anot filosofo, laimė yra negalima. Tačiau, jis pateikia būtinų veiksmų seką, kuria reikia vadovautis norint jos siekti. Pirmiausia, reikėtų pradėti nuo dorų veiksmų, kurie dažniausiai įtakojami mokytojų ir leidžia plėtotis teigiamiems įpročiams. Šie, savo ruožtu, gali sudaryti sąlygas vystytis geram ir stabiliam charakteriui, kur įpročiai tampa savanoriškais ir tokiu būdu pasiekiama eudaimonia. Charakteris šiuo atveju graikiškai būtų verčiamas kaip ethos ir susijęs su tokiais moderniais žodžiais, kaip etika, etiškas ir etosas. Vis dėlto, Aristotelis nelygina charakterio su įpročiu, nes tikras charakteris sudarytas iš sąmoningų sprendimų, priešingai nei įprotis. Priešingai nei būdamas įpročiu, charakteris yra hexis, kaip sveikata ar žinios, tai reiškia, kad jis yra tvirtas temperamentas, kuris turi būti siekiamas ir išlaikomas įdedant bent šiek tiek pastangų. Tačiau, geri įpročiai yra pamatas geram charakteriui.

Aukščiausio tipo dorybės

Tęsdamas, filosofas apibūdina aukščiausio tipo dorybes, kuriose atsispindi visos charakterio savybės. Tokio tipo dorybės reiškia ne tik gerą charakterį, bet, tam tikra prasme, ir išmintį. Jis sako, kad yra keturios didžiosios dorybės, kurios reikalauja visų etinių dorybių:

• Buvimas „didžios sielos“, yra dorybė, kurią turintis žmogus, tikrai nusipelno aukščiausių pagyrų ir turi teisingą požiūrį į garbę, kurią tokia dorybė gali suteikti. Tai pirmas atvejis, kurį autorius mini diskusijoje, kaip praktinį dorybių ir ydų pavyzdį, 1123b IV knygoje.
• Teisingumo ir sąžiningumo tipas, kurį turi geras valdovas, geranoriškoje bendruomenėje. Panašus apibūdinimas naudojamas specialioje diskusijoje apie vertybes teisingume, 1129b V knygoje.
• Phronesis arba praktinis sprendimas rodomas gerų lyderių yra kita dorybė minima tokiu principu, 1144b VI knygoje.
• Buvimo geru draugu dorybė yra paskutinis pavyzdys, 1157a VIII knygoje.

Tampa aišku, kad pagirtinos dorybės savo aukščiausia forma, netgi tokios, kaip drąsa, reikalauja intelektinių dorybių. Tokį stilių Aristotelis pasirenka naudoti kaip pagrindinę savo diskusijos temą ir asocijuoja su Sokratu. Iš tiesų panašias idėjas galime rasti ir Platono aprašinėjamuose Sokrato dialoguose.  Aristotelis taip pat daro ir pats, nors ir prisiekia dirbti kitaip nei Platonas ir stengiasi pradėti nuo to, su kuo sutiktų gerai išauklėtas žmogus (VII knyga). Aristotelis, vis dėlto, galiausiai teigia, kad pati didžiausia iš visų žmogiškųjų vertybių yra ne praktinė, o kontempliatyvi išmintis. Tačiau šios aukščiausios būklės pasiekimas yra neatskiriamas nuo visų charakterio dorybių pasiekimo ar moralinių dorybių.

Tai, kaip Aristotelis eskizuoja didžiausią gėrį žmogui, įtraukiant tiek praktinę, tiek teorinę pusę, kurios reikalingos viena kitai, taip pat yra Sokrato ir Platono tradicija, kaip priešprieša Ikisokratikų filosofijai.

Svarba

Nikomacho etika laikoma vienu iš svarbiausių istorinių filosofinių darbų. Ji turėjo didžiulę įtaką Europos viduramžių laikotarpiu ir tapo vienu iš pagrindinių viduramžių filosofijos darbų. Dėl to, šis darbas netiesiogiai tapo ypač svarbus moderniosios filosofijos, teisės ir teologijos vystymuisi. Daug Nikomacho etikos dalių yra gerai žinomos įvairiose srityse. Viduramžiais, Alberto Didžiojo teigimu, Aristotelio etikos ir Krikščioniškosios teologijos sintezė plačiai paplito Europoje. Nors įvairūs filosofai jau nuo seniausių laikų turėjo įtakos krikščioniškajam pasauliui, vakarų Europoje, Aristotelis tapo „didžiuoju filosofu“. Tačiau, naujausios kartos, originalų Aristotelio darbą vėl laiko svarbiu šaltiniu. Juo savo darbuose rėmėsi, tokie moderniosios filosofijos autoriai kaip Hans-George Gadamer, Martha Nussbaum ir kiti.