Ngorongoras
Ngorongoras – užgesęs ugnikalnis yra Didžiajame riftiniame slėnyje, Žemės plutos rifto, vingiuojančio per Afriką nuo Mozambiko iki Sirijos, rytinėje atšakoje, Tanzanijoje. Ngorongoro reiškia „didelė duobė“.
| Ngorongoras | |
|---|---|
| Pasaulio paveldo sąrašas | |
.jpg)
| |
| Ngorongoro krateris | |
| Vieta |  Tanzanija
|
| Tipas | Gamtinis |
| Kriterijus | vii, viii, ix, x |
 Nuoroda
|
(angl.) (pranc.): 39 |
| Regionas** | Afrika |
| Įrašymo istorija | |
| Įrašas | 1979 (3-oji sesija) |
  Ngorongoras šalies/regiono žemėlapyje
| |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Per milijonus metų milžiniški Žemės plutos slėgiai per silpnas rifto vietas ugnikalnių virtinėje – ji dabar sudaro Rytų Afrikos Kraterių grandinę – išstūmė magmą į paviršių. Ngorongoras yra vienas šių ugnikalnių. Kitados jis buvo kūgio pavidalo ir beveik dvigubai aukštesnis negu dabar. Tačiau kai maždaug prieš 2,5 mln. metų galų gale išsieikvojo jo paskutinio išsiveržimo galia ir visos po jo kūgiu buvusios magmos židinys ištuštėjo, kūgio viršūnė susmego į tuštumą. Dabar iš jo likusi tik Apskritojo stalo kalva šiaurės vakarinėje kraterio dalyje.
Ngorongoras yra šešta pagal dydį pasaulio kaldera – apie 18 km skersmens ir beveik taisyklingai apskrita. Be to, tai didžiausia kaldera su nepertraukiama ketera.
Ant kraterio dugno, užimančio 260 km², galima pamatyti vieną didžiausių Afrikoje gyvūnijos sankaupų, maždaug – 30 000 gyvūnų. Ngorongoro krateryje galima rasti įvairių gyvūnų. Čia laikosi apie 50 skirtingų didelių žinduolių rūšių, tarp jų liūtų, dramblių, raganosių, hipopotamų, žirafų, įvairių antilopių, pavyzdžiui, kanų ir impalų, žaliųjų markatų, babuinų ir hienų. Be to, įsikūrę daugiau kaip 200 paukščių rūšių. Iš tikro šis krateris – mažytis laukinio Rytų Afrikos gyvūnijos pasaulio pavyzdys. Dauguma Ngorongoro gyvūnų ištisus metus gyvena krateryje – čia vandens yra net sausuoju sezonu. Du šaltiniai ir dvi upės – Mungė ir Lonjokė – maitina daug pelkių ir pagrindinį seklų sodos ežerą, vadinamą Magadžiu.
Kasmet po ilgojo lietaus sezono – nuo gruodžio iki balandžio ar gegužės – kraterio pievos sodriai sužaliuoja, jas užtvindo derlingoje vulkaninėje dirvoje tarpstančios rausvos, geltonos, mėlynos ir baltos gėlės: petunijos, lubinai, saulutės ir reti mėlynieji dobilai. Nuo gegužės iki lapkričio krateris pamažu keičia spalvą iš žalios į geltoną, paskui gelsvai rudą ir šviesiai rudą.
Kraterio keteros atitvertiems nuo išorinio pasaulio, Ngorongoro gyvūnams nieko, ko reikia gyvenimui, nereikia ieškoti. Tik maža dalis gyvūnų iškeliauja iš kraterio senais, per jo keterą vedančiais takais. Jie susilieja su sausuoju sezonu lygumose migruojančiais gyvūnais, o vėliau sugrįžta. Šie migruojantys gyvūnai sudaro labai mažą procentą, bet jie susieja Ngorongoro gyvūniją su bendru genetiniu išorinio pasaulio fondu.
1979 m. Ngorongoras įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
