Nergalas

(Nukreipta iš puslapio Nergalis)

Nergalas (šum. 𒀭𒄊𒀕𒃲 = GÌR-UNUG-GAL, akad. Nergal) – šumerų–akadų mitologijos požemių karalystės valdovas, deivės Ereškigalės sutuoktinis. Garbintas Kutos ir Apiako miestuose.

Partų laikų (I–II a.) Nergalo atvaizdas iš Hatros

Pasak šumerų tradicijos, Nergalas – Enlilio ir Ninlilės sūnus, pasak akadų – Enlilio ir deivės-motinos Belejet-ili. Šumerų mitologijoje stovėjo greta dievo-gydytojo Ninazu. Vadintas Meslamtea („išeiviu iš Meslamo šventyklos“ – tai pagrindinė Nergalo šventykla Kutoje), Lugalgira, galbūt Gugalana, Lugalapiaku, „Kutos karaliumi“. Be Ereškigalės, Nergalo žmonomis laikytos Las (arba Lasu – „be išeities“, požemių įsikūnijimas) ir Mamitu. Kaip viršžeminis dievas Nergalas sietas su deginančia saulės kaitra (bet niekad su pačia saule-Utu). Kaip ir Era, Nergalas neša žmonėms ir galvijams marą bei karštinę. Kaip ir brolis Ninurta, laikytas šalies gynėju ir priešų trempėju.

Akade buvo žinomas mitas apie Nergalą ir Ereškigalę. Pasakojama, kad Nergalas už tai, kad nepagerbė puoton atėjusio Ereškigalės pasiuntinio Namtaro, buvo iškviestas įsirūstinusios pragaro valdovės. Ea pataręs Nergalui pasiimti stebuklingų fetišų – jais Nergalas nurimdęs Ereškigalės rūstį ir tapęs požemių valdovu. Kita mito atmaina pasakoja, kad praleidęs 7 naktis su Ereškigale, Nergalas pabėgo iš požemio, bet dievų buvo privestas grįžti, nes Ereškigalė ėmusi grasinti paleisianti mirusiuosius. Vėliau po Anu nurodymo Nergalas per amžius likęs požemiuose. Nergalas, patekęs į požemius, vadinamas Eros vardu, o grįžęs į dangų – Nergalo (yra tarsi paties įkaitas).

Rastame Senosios Babilono karalystės įraše Nergalas vaizduojamas su gyvatišku kalaviju ir vėzdu, dviem liūto galvomis, stovįs ant kalno pamynęs nugalėtą priešą.[1]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Мифы народов мира. Нергал , В. К. Афанасьева – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.