Narimantaičiai
Narimantaičiai | |
---|---|
Kilmė | Gediminaičiai |
Pradininkas | Narimantas |
Titulas | Kunigaikštis |
Laikotarpis | XIV-XV a. |
Šalys | LDK, Naugardas |
Dvarai | Pinskas |
Atšakos | Golycinai, Kurakinai, Goleckiai, Chovanskiai |
Narimantaičiai – XIV a. – XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų didikų kunigaikščių giminė, stačiatikiai.
Giminė
redaguotiGediminaičiai, giminės pradininkas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vyriausiasis (ar antrasis) sūnus Narimantas. Jo palikuonių Narimantaičių tėvonija XIV a. – XV a. pirmoje pusėje buvo Pinsko kunigaikštystė.
Ginant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes pasižymėjo Narimanto sūnus Jurgis Narimantaitis. Kitas Narimanto sūnus Aleksandras Narimantaitis (m. po 1348 ar 1350 m.), tėvui pasitraukus iš Didžiojo Naugardo, iki 1347 ar 1348 m. valdė Orešeką (dab. Petrokrepostė) ir Korelą (dab. Priozerskas). Manoma, kad buvo patekęs į švedų nelaisvę. Jo valdas devintojo dešimtmečio pradžioje turėjo Patrikas, kurio kai kurie tyrėjai nelaiko Narimanto sūnumi. XIV a. aštuntame dešimtmetyje – XV a. pirmoje pusėje jis valdė Starodubą ir Rylską į vakarus nuo Kursko.
Patriko sūnus Aleksandras Narimantaitis pasižymėjo XV a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kare su Maskva. Iš Patriko sūnaus Jurgio kilo Maskvos, vėliau ir Rusijos kunigaikščių ir bojarinų giminės Golicynai, Kurakinai, iš jo brolio Aleksandro – Koreckiai, iš Teodoro – Chovanskiai, kurių žymiausias atstovas Ivanas Chovanskis, 1682 m. Maskvos sukilimo, vadinamo Chovanskio maištu, vadas, užmuštas jo metu.[1]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ '. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 56 psl.