Morgotas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Morgotas Baugliras (Morgoth Bauglir), dar žinomas kaip Melkoras (Melkor) – epinio J. R. R. Tolkino (J. R. R. Tolkien) romano „Silmarillion“ (The Silmarillion) personažas bei pagrindinis antagonistas.

Morgotas Baugliras

Personažo apžvalga

Kadaise, dar prieš atsirandant Pasauliui, Morgotas buvo vienas iš dieviškųjų Ainurų rasės. Vėliau penkiolika pačių stipriausių dievo Iluvataro archangelų tampa valomis (valarai). Jų tarpe – dar Melkoro vardu besivadinantis Morgotas, Valarų karaliaus Manvės Sulimo brolis. Viduržemės istorijoje Morgotas yra Didysis Visa Ko Priešas, didžiausias visų laikų blogio įsikūnijimas. Po to, kai Morgotui į savo pusę pavyksta patraukti Sauroną, vieną stipriausių iš pusdievių majų (majarų) bei bene dar geriau žinomą Tolkino sukurtą piktadarį, Morgotas neretai pavadinamas ir Pirmuoju Didžiuoju Priešu (Sauronas, kuomet jo valdovas Morgotas suimamas ir ištremiamas į Bedugnę, savo ruožtu vadinamas Antruoju Didžiuoju Priešu).

Romanuose „Silmarilionas“ ir „Hūrino Palikuonys“ Morgotas yra ta jėga, kuri atstovauja blogiui niekad nesibaigiančioje Tamsos ir Šviesos, Gėrio ir Blogio kovoje. Morgotas – tarsi gyvas pavyzdys personažo, puolusio ir įtakojusio savidestrukciją besivadovaujant tokiais moralės principais kaip išdidumas, begalinis valdžios troškulys ir godumas. Visa istorija, parodanti vien Morgoto egzistencijos skleidžiamą blogį ir skausmą, kančią, kurią patiria kiti Viduržemės gyventojai, tarsi yra autoriaus paralelė Krikščionybei ir Šėtonui.

Morgoto asmenybė

Morgoto vardas kilęs iš Tolkino sukurtos kalbos Sindarin, jo reikšmė yra “Tamsusis Priešas“. Baugliras taip pat iš Sindarino kalbos išvertus reikštų „Tironas“ arba „Išnaudotojas“. Remiantis šiais vertimais galima daryti išvadą, kad Morgotas Baugliras yra labiau epitetas nei tikras vardas. Pirmąkart Morgotas paminėtas dar Ainulindalėje (istorijoje, kurioje aprašoma Viduržemės sukūrimo istorija), tiesa, tuomet jis dar buvo žinomas kaip Melkoras, tai, išvertus iš Kuenijos (Quenya) kalbos, reikštų daugmaž „Galios Įsikūnijimas“/“Įsikūnijusi Galia“. Tačiau tai taip pat tik epitetas, nes Morgotas, kaip ir Ainurai, turėjo kitą, tikrąjį vardą dieviškąja Valarų kalba, (Ainurų kalba naudota dar prieš atsirandant Viskam), tačiau šis vardas išliko nežinomas. Melkoro atitikmuo Sindarino kalboje yra Belegiuras, tačiau šis vardas niekada nebuvo naudojamas. Tiesa, keletą kartų paminėtas Belegiuro atitikmuo Belegurtas, reiškiantis “Didi Mirtis“.

Kaip ir jo pavaldinys bei karo vadas Sauronas, Morgotas neretai tituluojamas Tamsos Valdovu, Tamsiąja Šiaurės Galia bei Didžuoju Priešu. Edainai jį vadino Tamsos Karaliumi bei Tamsos Galia, nūmenoriečiai, paveikti Saurono, Morgotą garbino ir vadino Visa Ko Valdovu bei Laisvės Teikėju.

Istorija

Ainulindalė

Dar prieš sukuriant Ardą (Pasaulį), Melkoras buvo galingiausias iš archangelų, vadinamų Ainurais. Jis pradėjo varžytis su Visagaliu savo tėvu Eru, bandydamas savaip interpretuoti Ainuro Muziką. Melkoras, pavydėdamas savo tėvui, stengėsi pats priversti kitus paklusti sau. Jis praleido begalę laiko ieškodamas Paslaptingosios Ugnies (dar vadinamos Niekad negęstančiąja Liepsna). Priešingai nei jo geras bičiulis Ainaras-Aulė, Melkoras buvo per daug išdidus pripažinti, jog jo atradimai iš esmės buvo jau sukurti jo tėvo Eru. Tačiau beeksperimentuodamas Melkoras sugeba pakilti į aukščiausiąjį lygmenį, galiomis susilygindamas su pačiu Eru, Visa Ko Kūrėju.

Pasinaudodamas Didingąja Ainurų Muzika, Melkoras stengėsi į ją įterpti savo sukurtų muzikinių intarpų. Melkoro bandymai pakoreguoti Muziką savo tikslams ne visiškai pasiteisina,- precizika, harmonija ir dievišku skambesiu pasižymintys Eru pasažai, kurie tarsi šablonas Visa Ko Viduržemėje kūrimui iš esmės lieka nepakitę (pirmąkart giesmės pasigirdo dar prieš atsirandant Laikui ir pagal pagrindines kūrinių temas atsirado Visata) neskaitant to, jog Melkoro darytos korekcijos įneša disharmonijos, skausmo ir destrukcijos bendram skambesiui, suteršdamos jį, kas vėliau kone visais aspektais atsiliepia Tolkino sukurto Pasaulio gyventojams. Taip pat pažymima, jog Melkoras tuo metu susiranda šalininkų – keletą silpnesnių Ainurų, pripažįstančių Melkorą savo lyderiu ir neigiančių Eru, kaip Dievo, įnašą į Visa Ko kūrimą.

„Quenta Silmarillion“

Po Sukūrimo nemažai Ainurų pasiryžta persikelti į Ea ir čia pasilikti amžiams. Patys galingiausi iš jų buvo vadinami Valomis, arba dar Pasaulio Galiomis, jų pagalbininkais ir asistentais (bet jokiu būdu ne tarnais) buvo Valoms savo galiomis tik truputį nusileidžiantys Majos. Nieko nelaukdami tiek Valos, tiek Majos ėmėsi Pasaulio struktūrizacijos – jiems priklauso galutiniai potėpiai Pasaulio sukūrime, kuriuos atliko naudodamiesi Didingosios Eru Muzikos Temomis. Melkoras ir jo pasekėjai taip pat pasirodo Ea, nieko nelaukdami jie naikina, griauna tai, kas ką tik buvo sukurta kitų Valų, skleisdami savo tamsiąsias intencijas. Pažymėtina, jog kiekvienas iš Galingųjų Valarų turi savo sferą Pasaulio kūrybos procese ar net keletą. Tai leido jiems susikoncentruoti ties tuo, ką žinojo geriausiai, kam jautė didžiausią potraukį ir ką atlikti, kokias misijas įgyvendinti jiems dievas Eru paskirstė galias. Melkoro sritis – gamtos stichijos bei smurtas, atitiko jo vidinius poreikius – geliantis šaltis, svilinantis karštis, žemės drebėjimai, sprogimai, anapusinė tamsa ir akinanti šviesa bei kiti destrukcijos elementai. Melkoras buvo toks galingas, jog likę Valos nebuvo pajėgūs jo sustabdyti ir ištaisyti jo padarytą žalą bei atstatyti pusiausvyrą. Tiesa, kol Ea nepasirodo dar vienas Vala, vardu Tulkasas.

Būdamas pakankamai galingas, Tulkasas nubloškia Melkorą į už Ardos esančią beribę tamsą. Melkoras, ilgai klaidžiojęs tamsoje ir šaltyje, ištaiko akimirką, kuomet atitraukęs Tulkaso dėmesį nuo savęs, grįžta atgal į Ardą ir sunaikina Du Šviesulius, kurie tuo metu yra vieninteliai šviesos šaltiniai. Arda pasineria į tamsą, o Almareno sala, kurioje pirmąkart apsistojo Ardoje ką tik pasirodę Valos, yra sunaikinama sprogus Dviem Šviesos Šaltiniams.

Netekę šviesos, Valarai pasitraukia į Tolimuosiuose Vakaruose esančias Amano žemes. Savo naujuosius namus Valos pavadina Valinoru. Po pavykusio pirmojo Melkoro pasikėsinimo, Valinoras gerai saugomas. Tuo tarpu Melkoras įsitvirtina Utumno tvirtovėje Šiaurės Rytuose, iš ten nusprendęs pradėti savo karaliavimą Viduržemėje.

Pirmasis Melkoro karaliavimo tarpsnis baigiasi, kuomet Kujvenijieno pakrantėse nubunda Iluvataro Pirmagimiai Elfai. Valarai, žinodami Melkoro žiaurumą ir stengdamiesi išgelbėti elfus, netikėtai pačiam Melkorui, puola Utumno tvirtovę, o patį Melkorą, surakinę Angainoro grandinėmis, nugabena atgal į Valinorą, kur Tamsusis Vala įkalinamas Mandoso Menėse trims šimtmečiams. Kaip rašoma „Silmarillion“, Melkoras prieš Valų puolimą vis dėlto spėja į nelaisvę paimti keletą Elfų. Kankindamas ir eksperimentuodamas, Melkoras juos paverčia pirmaisiais šį pasaulį išvydusiais Orkais. Tiesa, kitos versijos tvirtina, jog Orkai yra sutvėrimai be sielų, atgiję vien savo valdovo valia. Ši versija tarsi patvirtintų kitą, teigiančią, jog Morgotas norėjo aplink save matyti savo pavaldinius tokius pat kaip ir jis pats, kopijuodamas ir kurdamas juos pagal save. Kituose šaltiniuose Tolkinas rašo, jog Morgotas Orkus sukūrė iš netrukus po Elfų pabudusių žmonių.

Išlaisvintam Melkorui buvo leista sugrįžti į Valinorą, tačiau daugumai Valų tai nepatiko – jie nebepasitikėjo tuo, kuris kadaise buvo jų padermės, bet išdavė. Tuo tarpu Melkoras spinduliavo nuolankumą ir dorybingumą, tačiau savo tamsioje širdyje jau kūrė keršto planus Elfams, dėl kurių kaltės, jo nuomone, jis buvo užpultas ir suimtas kitų Valų. Netrukus Melkoro kėslai, ypač susiję su Noldoro Elfais, pamažu ima ryškėti. Patys sumaniausi bei anksčiausiai gimę iš visų trijų Elfų giminių, Noldoro elfai buvo perkelti gyventi į Valinorą, siekiant apsaugoti juos nuo tada dar nesugauto Melkoro, tačiau dabar, Melkorui sugrįžus į Valinorą ir matant Elfus aplink save, diena iš dienos jame kunkuliuojantis apmaudas stumte stūmė susidoroti su Pirmagimiais. Melkoras jautėsi tarsi vilkas avidėje. Kiti Valos, nujausdami Elfams gresiantį pavojų, antrąkart siunčia Tulkasą suimti Melkoro, tačiau jau per vėlu – pastarasis pasprukęs. Tačiau tai ne viskas – prieš pasitraukdamas Melkoras, padedamas Ungolianto, tamsos dvasios, įsikūnijusios milžiniškame, siaubingame vore, sunaikina Du Valinoro Medžius, nužudo Noldoro karalių Finvę bei pagrobia tris Silmarilo akmenis – Finvės sūnaus Feanoro pagamintus brangakmenius, pripildytus Dviejų Medžių šviesa. Išgirdęs šią žinią Fianoras pirmąkart Melkorą pavadina Morgotu – „Juoduoju Visa Ko Priešu“/”Juoduoju Pasaulio Priešu”.

Pasitraukęs iš Valinoro, Morgotas grįžta į Šiaurę, šį kartą į kiek mažesnę ir ne visiškai sugriautą Angbando tvirtovę, tuo tarpu Utumnas visiškai sunaikitntas dar Valarų šturmo metu. Morgotas atstato Angbandą ant turinčio tris viršukalnes Thangorodrimo vulkano. Tris pagrobtus Silmarilus Morgotas įstato į savo iš plieno nukaldintą karūną, kurios niekuomet nenusiima. Feanoras ir didžioji dauguma elfų persekioja Morgotą, pasprukusį iš savo kalėjimo Mandose ir nužudžiusį jų karalių. Atkeliavę į Beleriandą, Viduržemės regioną, esantį arčiausiai Angbando, Noldoro elfai įkuria ten savo karalystes ir pradeda karą prieš Morgotą. Netrukus pirmąkart pateka Mėnulis ir Saulė, iš Miego pabunda Antragimiai Žmonės. Keletą dešimtmečių Elfai kovoja prieš Morgotą. Labiausiai minėtini ir Žiauriausi mūšiai – Dagor - nuin-Giliatas (Žvaigždžių Mūšis arba Mūšis Po Žvaigždėmis, kuomet Mėnulis dar nebuvo patekėjęs), Dagor Bragolachas (Įsiplieskusių Liepsnų Mūšis), kurio metu ilgai trukusi Angbando apgultis buvo pralaužta, bei Nirnaeth Arnoediadas (Nesuskaičiuojamų Ašarų Mūšis), kurio metu Elfai pastiprinimo sulaukia iš nesenai pabudusių Žmonių, o Morgotas – iš rytuose kilusių žmonių giminių. Vėliau viskas pakrypsta į Morgoto pusę – Tamsos Valdovui pavyksta sunaikinti Elfų įkurtas karalystes, pastarieji prieglobstį randa saloje, vadinamoje Balaro Paplūdimiu, kur pasitraukia didžioji dalis išvytų iš Beleriando Elfų. Nedidelė dalis Elfų, globojamų Ulmo, įsikuria vietovėje, vadinamoje Siriono Žiotimis.

Iki krentant paskutiniams Elfų įtvirtinimams, iš karto po Nirnaeth Arnoediado Mūšio, Žmogui, vardu Berenas, bei Elfei Lūtijenai, Thingolo dukrai, slapta pavyksta prasmukti į Angbandą ir pagrobti iš Morgoto karūnos vieną iš Silmarilo brangakmenių. Ilgą laiką Silmarilą saugoja pusiau Elfė, Bereno ir Lūtijenos anūkė Elvinga. Kiek vėliau, jausdama, kad laikyti neįkainojamą brangakmenį Siriono Žiotyse darosi pavojinga, Elvinga atiduoda jį savo vyrui Earendilui, turinčiam Silmarilą nugabenti atgal į vienintelę saugią vietą, už Jūrų esantį Valinorą, kur pastarasis ir patraukia.

Po to prasidėjusiame Niršulingajame Kare Beleriandas ir didžioji dalis Viduržemės šiaurinių žemių buvo išnaikinta. Tiesa, Morgotas galų gale nugalėtas. Jo kariuomenės beveik visiškai išžudytos. Visi Morogoto sąjungininkai drakonai sunaikinti, o Thagorodrimas galutinai sutriuškintas ant jo nukritus didžiausiam iš drakonų, Ankalagonui Juodajam, kurį nužudo pats Earendilas. Keletas likusių drakonų slėpdamiesi išsisklaido po visą Viduržemį, likę gyvi Balrogai, siekdami išvengti žūties, pasitraukia į požemius. Pats Morgotas slepiasi maldaudamas pasigailėti, bet antra galimybė jam nesuteikiama – nurėžtomis kojomis ir su nukaldintu iš jo karūnos antkakliu, prie kurio dar kartą prisegamos Angainoro grandinės, Tamsos Valdovas išklauso Valarų nuosprendį – tremtis. Morgotas, pro Nakties Duris ištremiamas į kitą erdvę, vadinamą Bedugne, kur jam teks laukti išpranašautos dienos, kada jį bus įmanoma galutinai sunaikinti. Morgoto nebėra, tačiau jo blogis išlieka, jo anomalijos, kadaise įpintos į Didingąją Ainurų Muziką ir apnuodijusios ją, iki pasaulio pabaigos darys poveikį visiems gyviems sutvėrimams…

Išvaizda

Ainuras Melkoras, pačioje pradžioje neturėjo fizinio kūno bei formos. Pirmąkart jis apibūdinamas kaip: “…kaip kalnas, iškylantis iš Jūros gilumų, jo rūbai – tai sustingęs ledas, o karūnuotas jis vien liepsnomis ir dūmais, žvilgsnis iš jo akių – tarsi liepsna, visa naikinanti savo karščiu ir tuo pačiu pradeginanti mirtinu šalčiu…”. Melkoras, nukirsdindamas Du Medžius, pasirenka Tamsos Valdovo vertą išvaizdą – gigantiško ir šiurpinančio kario. Tuo metu susilpnėjęs, tačiau vis dar visa savo esybe trokštantis galios ir valdžios, Melkoras pats save įkalina šiame siaubingame pavidale be galimybės keistis. Jo rankos, palietusios Silmarilus, apdegė ir jau niekad nesugijo. Kovodamas su Aukščiausiuoju Karalium Fingolfinu, Melkoras buvo keletą kartų sužeistas į kojas, po šių žaizdų Melkoras pradeda šlubuoti. Šios dvikovos pabaigoje Melkorą užpuola ir savo snapu Tamsos Valdovo veidą smarkiai subjauroja Didysis Erelis Thorondoras. Pastarojo palikti randai taip pat jau niekuomet neišnyko nuo Morgoto veido. Paminėtina, jog šioje dvikovoje Tamsos Valdovas pasirodo užsidėjęs juodus šarvus ir apsiginklavęs Grondu, Požemių Kūju (tuo pačiu vardu šio ginklo garbei vėliau buvo pavadintas ir Mordoro didysis taranas). Taip pat Morgotas naudojasi juoda ietimi ir, pasak kai kurių šaltinių, kardu, išteptu nuodais.

Melkoras pačioje pradžioje buvo kone visagalis – tokios didžiulės galios jam buvo suteiktos. Jam negalėjo prilygti nė vienas iš Ainurų. Tapęs Vala, Melkoras išliko kone toks pat galingas, deja, savo galias, priešingai nei kiti, Melkoras naudoja siekdamas dominuoti Ardoje. Siekdamas to Melkoras savo tamsias užmačias stengėsi skleisti per kai kuriuos Ardos Kūrėjus, slapta darydamas įtaką ir apnuodydamas jų mintis. Ir tik Vala, vardu Amanas, buvo visiškai neimlus Melkoro poveikiui. Įspėdamas kitus, Amanas sugeba priversti apriboti Melkoro priėjimą prie Visa Ko Kūrybos. Melkoro galios taip pat žymiai sumažinamos.

Vėliau viena iš esminių Morgoto padarytų klaidų, turėjusių įtakos jo pralaimėjimui, buvo ta, jog jis nenumatė, kad vienintelis iš Valų priimdamas fizinį kūną (tuo pačiu ir galimybę būti sunaikintam), jis, vienintelis iš Valų jaus baimę…

„Silmarilion“ Morgotas save laiko „Ardos Likimo Valdovu“ ir neabejotinu Visatos Karaliumi.

Būdamas pačiu galingiausiu Ardoje, Melkoras nesunkiai aplink save subūrė eilę ne tokių galingų kaip jis pats šalininkų grupę. Morgoto pakalikais tapo Majos arba sutvėrimai, kuriuos jis sukūrė pats: Morgoto Karo Vadas Sauronas, vėliau taip pat žinomas kaip Tamsusis Mordoro Valdovas, Gothmogas (Gothmog), Balrogų Valdovas bei Vyriausiasis Angbando Kapitonas, Glaurungas (Glaurung), Drakonų Tėvas, Ankalagonas Juodasis (Ancalagon „the Black“), didžiausiasis iš sparnuotųjų drakonų, Karčerotas (Carcharoth), galingiausiasis iš kada nors gyvenusių vilkų, Draugluinas (Draugluin), Vilkolakių Pirmtakas ir Tūringvetilė (Thuringwethil), Saurono vampyriškųjų šnipų pranašė.

Siekdamas sunaikinti Du Didžiuosius Medžius, Melkoras pagalbos sulaukia iš Ungolianto, demono, įsikūnijusio milžiniškame vore. Vėlgi ši sąjunga buvo itin trumpa – Melkorui atsisakius duoti Ungoliantui suėsti Silmarilus, pastarasis Melkorą puola. Nusilpusiam Melkorui tai galėjo baigtis itin liūdnai, ir tik pagalbon pasikvietus Balrogus, pavyksta saugiai atsitraukti nuo įsiutusio Ungolianto. Pabudus Žmonių rasei, Mergotas, arba vienas jo pakalikų (priklausomai nuo šaltinio), laikinai buvo palikęs Angbandą ir gyveno tarp žmonių apsimesdamas vienu jų. Skleisdamas savo idėjas, Morgotas pasiekia, jog nemaža dalis žmonių, užuot dievu pripažinę Iluvatarą, kaip dievą pradeda garbinti patį Morgotą. Atanariai (dar kitaip – Žmonių Pirmtakai) atsispyrė Morgoto pagundoms ir pasitraukė į Vakarus, arčiau tikrųjų Valarų, tačiau Morgotas ir jo pakalikai jau turėjo subūrę didžiulius žmonių legionus, pasiruošusius klausyti bet kokio savo Valdovo įsakymo.

Morgotas ne kartą yra išdavęs savo pavaldinius. Antai, kritus Noldorui, Morgoto pažadas atiduoti savo sąjungininkams iš Hithlumo Beleriando žemes buvo neištesėtas. Morgotas, žinodamas, kad niekuomet negalės pilnai pavergti žmonių, vengė būti apsuptas pastarųjų iš visų pusių.

Personažo atsiradimas

Pirminėse Tolkino istorijose Melkoras arba Morgotas nėra pats stipriausias iš Ainurų. Jis sulyginamas su Manve, Valarų lyderiu Ardoje. Tik vėliau, koreguodamas savo raštus, Tolkinas vaizduoja Melkorą kur kas galingesnį, kol galų gale, būsimasis Tamsos Valdovas tampa galingesnis nei visi kiti Valarai kartu paėmus. Galima daryti išvadą, jog blogis ir pyktis, glūdintys Melkore, pastarąjį sustiprina tiek, kad nė viena kita dieviška būtybė ar, juo labiau, mirtingoji negali prilygti ir galutinai nugalėti Tamsos Valdovo – nei pavieniui, nei kartu.

Kurdamas savo epą, Tolkinas ne kartą įvairiai manipuliavo ne tik savo neigiamo personažo galiomis, bet ir vardu. Noldoro Elfų suteiktas Morgoto vardas pasiliko iš esmės nepakitęs, ko negalima pasakyti apie pirminį Tamsos Valdovo vardą Melkoras. Ilgą laiką būsimasis Morgotas vadinamas Melko. Tiksliai išversti šį vardą į Sindarino kalbą yra ganėtinai sudėtinga, tačiau spėjama, kad tai reikštų Belcha, Melegoras arba Moelegas. Galima būtų daryti išvadą, jog iš pastarųjų kalbų išvertus tai reikštų: „Melka“ – „Godusis“ arba „Velka“ – „Liepsna“. Remiantis Tolkinu, galimą būtų daryti prielaidas, kad „Melko“ gali būti verčiamas kaip „Orgel“ arba „Išdidusis“, o Morgotas – “Svert – osas” arba „Juodasis Dievas“. Kuomet Morgotui suteikiama atitinkama veiklos sritis, remiantis „Turambaro Tinvelinto istorijomis“, Tamsos Valdovas vadinamas „Plieno Valaru“.

Nesutariama ir dėl Morgoto, Tamsos Valdovo, likimo. Pasak pirminės „Silmarilion“ versijos, Morgotas liks įkalintas Bedugnėje iki galutinio sunaikinimo dienos. Neįtrauktos į „Silmarilioną“ romano dalys teigia, jog vieną dieną Melkoras prasiverš pro jį saugantį Earendilą ir sugrįš iš Tamsos, tačiau paskutiniajame mūšyje kris nuo Tūrino Turambaro ir jo juodojo kardo…