Miniatiūra

Miniatiūra (lot. minium − cinoberis (raudoni dažai, senovėje vartoti didžiosioms rankraštinių knygų raidėms spalvinti)) − rankraštinių knygų iliustracija, iliuminacija.

Miniatiūra tapoma tempera, guašu, akvarele, piešiama plunksnele, sidabruojama, auksuojama. Miniatiūra apima teksto iliustracijas (dažnai per visą puslapį), inicialus ir dekoratyvinius knygos apipavidalinimo elementus (atsklandas, užsklandas, ornamentus, vinjetes, aprėminimus, bordiūrus).

2020 m. islamiškosios miniatiūros tradicija buvo įtraukta į nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą.

Istorija

Senovės Egipte papiruso rankraščiai (Naujosios karalystės „Mirusiųjų knygos“) buvo puošiami tapytomis miniatiūromis. Senovės graikų ir romėnų miniatiūrų tapyboje ryšku sienų ir molbertinės tapybos įtaka (Iliados, Vergilijaus laiškų tapytos miniatiūros, IV−V a.). Miniatiūrų ypač padaugėjo, paplitus rankraštinei knygai kodeksui, gradualui. Miniatūra naudojama ir eileraščių ar kitų kūrinių vaizdavimui piešiniuose.

Vergilijaus tapyta miniatiūra, V a.

Viduriniais amžiais įvairiose Europos ir Azijos šalyse susikūrė savitos miniatiūrų tapybos mokyklos. Bizantinių knygų (Dioskorido kodekso, VI a., Chludovo, IX a., Paryžiaus, X a., psalmynų) miniatiūrose susipynė vėlyvosios antikos ir orientalistiniai elementai, išryškėjo jų dekoratyvinis pobūdis; islandų ir anglosaksų knygų (Daro knyga, VII a., Kelso knyga, apie 800) miniatiūrose dominavo ekspresyvūs geometrinių motyvų, Merovingų rankraščių (Sakramentarijaus iš Želonės, VIII a.) miniatiūrose − zoomorfiniai ornamentai. Ekspresyvių, bizantinės manieros figūrinių miniatiūrų sukurta Karolingų laikotarpio rankraščiuose (Ebo evangelija, Utrechto psalmynas, abu IX a.). Nuo X a. Europos miniatiūrų tapyboje atsirado daugiau buitinių siužetų iš evangelijų ir šventųjų gyvenimo, padidėjo ekspresyvumas.

Romaninio laikotarpio knygų (Apokalipsio iš Sen Severo, XI a., Psalmių komentarijaus, XII a.) miniatiūroms būdinga plokštuminis, dažnai ritmiškas piešinys, schematiška kompozicija. Gotikinėse miniatiūrose atsirado realistinių bruožų; figūros įgijo daugiau psichologiškumo, jos dažnai buvo tapomos peizažo ar interjero fone. XV a. pabaigoje−XVI a. pradžioje sukurta renesansinių bruožų turinčių miniatiūrų.

Rytų šalyse miniatiūros paplito VIII−XVIII amžiuje. Egipto miniatiūrose buvo laikomasi koptų dailės tradicijų, Irako ir Sirijos miniatiūrose ryški kinų ir mongolų miniatiūrų įtaka. XIII−XVI a. įvairiuose miestuose (Bagdade, Tebrize, Širaze, Isfahane, Herate) susikūrė savitos miniatiūrų tapybos mokyklos.

Miniatiūros Lietuvoje

Lietuvoje miniatiūros paplito nuo XIV amžiaus. Buvo laikomasi Bizantijos ir Europos miniatiūrų tapybos tradicijų. Sukurta ornamentuotų arba figūrinių inicialų, dažnai įkomponuotų į stačiakampį kontrastingos spalvos foną, siužetinių (Lavriševo evangelija, XIV a.) bei portretinių miniatiūrų (L. Sapiegos evangelija, XV a.). Linijų pynėmis arba augalinių motyvų inicialais dažnai buvo puošiami XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentai.

Taip pat skaitykite

Nuorodos

Miniatiūros (anglų k.)
Viduramžių miniatiūros (anglų k.)