Atverti pagrindinį meniu

Miškotvarka – miškų ūkio planavimo sistema, apimanti miškų inventorizaciją ir apskaitą, miškų būklės, naudojimo ir ūkinės veiklos analizę, miškų ūkio organizavimo ir plėtros projektų rengimą.

IstorijaKeisti

Miškotvarka pradėta kurti Vokietijoje XVIII a. – XIX a. ėmus racionaliau organizuoti miško ūkį ir reguliuoti miško kirtimą. Lietuvoje pirmieji miškotvarkos darbai atlikti 18011816 m. Klaipėdos krašte ir Užnemunėje.

Miškotvarka padeda garantuoti tvarų ir suderintą su valdos savininko reikmėmis miško išteklių naudojimą, aprūpina miškų politikos formavimo ir valdymo institucijas nuolat atnaujinama informacija apie visų miško išteklių būklę ir jų naudojimo galimybes. Miškotvarkai keliami nauji uždaviniai: įvertinti miškų biologijos įvairovę, išskirti ir kartografuoti pagrindines buveines, nemedienines miško funkcijas, ekonomiškai pagrįsti miškotvarkos projektus.

Miškotvarka LietuvojeKeisti

Lietuvoje miškotvarka įteisinta 2001 m. Miškų įstatymu. Kiekvienoje valdoje miškotvarka sprendžia inventorizacijos, ūkinių priemonių projektavimo, analizės ir kontrolės uždavinius. Iš dalinių miškotvarkos uždavinių svarbiausi yra nustatyti metines miško kirtimo normas. Miškotvarkos darbai finansuojami valstybės, miško savininkų ir valdytojų lėšomis. Valstybinių miškų miškotvarką atlieka Miškotvarkos institutas, privačių valdų – ir privatūs vykdytojai, turintys šio darbo licenciją.

Miškotvarkos darbai nuo 1966 m. atliekami augaviečių pagrindu, naudojamos miškų aerofotonuotraukos (nuo 1954 m.). Miškotvarkos informacija naudojama valstybės miškų ir žemės kadastrams. Miškotvarkos kartografinė medžiaga (bazinis miškų žemėlapis M 1:10 000, teminiai žemėlapiai M 1:25 000, M 1:20 000, apžvalginiai žemėlapiai M 1:50 000, M 1:10 000, kvartalų žemėlapių albumai M 1:10 000) rengiama Lietuvos topografinių žemėlapių pagrindu, naudojama ir geografinė informacinė sistema.[1]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Romualdas DeltuvaMiškotvarka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 240 psl.