Menachemas ben Jehuda
Menachemas ben Jehuda – žydų sikarijų grupuotės, žudžiusios romėnus ir koloborantus, vadas, gyvenęs apie Pirmąjį žydų-romėnų karą; minimas Juozapo Flavijaus.[1]
Menachemas buvo karys, Judo Galilėjiečio sūnus ir Ezekijo, zelotų vado, kėlusio neramumus Erodo laikais, anūkas. Kilus karui, Menachemas su savo grupuote užpuolė Masadą, apginklavo sekėjus ginklais, saugotais tvirtovėje, ir leidosi į Jeruzalę, kur, įveikęs Agripos II pajėgas, užgrobė Antonijos tvirtovę. Padrąsintas sėkmės, elgėsi kaip karalius ir pasiskelbė visų pajėgų vadu, o tai sukėlė Eleazaro, kito zelotų vado, priešiškumą. Surengus sąmokslą, Menachemas nužudytas.[2]
Esama tų, kurie Menachemą ben Jehudą tapatina su Menachemu Esėju, tarp jų ir Israel Knohl, kuris remiasi dviem esą mesianistiniais Kumrano himnais.[3][4]
Kaip teigiama, Menachemas ben Jehuda gali būti tapatus Menachemui ben Ezekijui, minimam Talmude (Sanhedrino 98b) bei vadinamam „ramintoju, kuris atgaivintų", ir skirtinas nuo Menachemo ben Amielio, Zerubabelio knygoje minimo mesijo.[2]
Išnašos redaguoti
- ↑ Ancient battle divides Israel as Masada 'myth' unravels; Was the siege really so heroic, asks Patrick Cockburn in Jerusalem, The Independent, 1997-03-30
- ↑ 2,0 2,1 Kaufmann Kohler, H. G. Friedmann. PSEUDO-MESSIAHS. Singer, Isidore; et al., eds. (1901–1906). The Jewish Encyclopedia. New York: Funk & Wagnalls.
- ↑ Book review digest: Volume 97 H.W. Wilson Company - 2001
- ↑ Israel Knohl trans. David Maisel The Messiah Before Jesus: The Suffering Servant of the Dead Sea Scrolls 2002 p. 61.