Luciano Berio

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Lučianas Berijas
L. Berijas XX a. 8-deš.
Biografija
Gimė	1925 m. spalio 24 d. Onelija, Imperija, Italija
Mirė	2003 m. gegužės 27 d. (77 metai) Roma, Italija
Žanrai	avangardinė, elektroninė muzika
Veikla	kompozitorius
Aktyvumo metai	1947–2003

Lučianas Berijas (it. Luciano Berio, 1925 m. spalio 24 d. – 2003 m. gegužės 27 d.) – italų muzikas, sėkmingai dirbęs kaip teoretikas, dirigentas, kompozitorius ir pedagogas, tapo vienu iš pagrindinių muzikinio avangardo atstovų. Jis yra žinomas dėl savo eksperimentinio darbo (ypač dėl 1968 m. sukurtos kompozicijos Sinfonia ir jo serijos virtuozinių solinių kūrinių pavadinimu „Sequenza“), taip pat už novatorišką darbą elektroninėje muzikoje.

Biografija

Lučianas Berijas gimė Onelijos mieste, Italijoje. Jis buvo mokomas skambinti fortepijonu, tėvas ir senelis buvo vargonininkais. Antrojo pasaulinio karo metu jis buvo pašauktas į kariuomenę, tačiau jau pirmą dieną jis susižeidė ranką ir praleido ilgą laiką karinėje ligoninėje. Po karo Berijas studijavo Džiuzepės Verdžio Milano konservatorijoje, Džiulijo Čezaro Paribenio ir Džiordžijo Gedinio klasėse. Jis negalėjo toliau mokytis skambinti pianinu dėl sužeistos rankos, todėl pasirinko studijuoti kompoziciją. 1947 m. pirmą kartą viešai atliktas vienas jo kūrinių, siuita fortepijonui. Tuo metu susipažino su amerikiečiu kilmės mecosopranu Keiti Berberian, su kurią susituokė netrukus baigęs mokslus (1964 m. išsiskyrė). Berijas parašė keletą kūrinių, kuriuose išskirtinai išnaudojo savo žmonos balsą.

1951 m. jis persikėlė į JAV, kur mokėsi Tanglvudo muzikos centre, Luidžio Dalapikolos klasėje, 1952 metais gavo Koussevitzky fondo stipendiją. Ten jis susidomėjo dodekafonijos technika. Nuo 1954 iki 1959 m. jis lankė Naujosios muzikos kursus Darmštate, kur susipažino su Pjero Bulezo, Karlhainco Štokhauzeno, Džordžo Ligečio ir kitais žymiais to meto avangardo stiliaus kompozitoriais. Susidomėjęs elektronine muzika, jis 1955 m. įkūrė eksperimentinę „muzikinės fonologijos studiją“ (it. Studio di Fonologia Musicale). Į studiją buvo kviečiami žymūs kompozitoriai (Džonas Keidžas ir kt.). Taip pat pradėjo leisti žurnalą apie elektroninę muziką Italijoje Incontri Musicali. 1966 m. Jis laimėjo Italijos premiją už darbą „Laborintus II“. 1968 m. Su dideliu triumfu įvyko „Simfonijos“, kuri vėliau tapo garsiausiu kompozitoriaus kūriniu, premjera, parašyta aštuoniems balsams ir orkestrui. Simfonija skirta 125-osioms Niujorko filharmonijos orkestro metinėms ir Leonardui Bernšteinui. Premjerą atliko Niujorko filharmonijos orkestras ir „The Swingle Singers“ diriguojant pačiam autoriui. 1965–1972 metais jis dėstė kompoziciją ir įkūrė Naująjį muzikos ansamblį Niujorko muzikos mokykloje Juilliard. 1972 m. grįžo į Italiją. Nuo 1974 iki 1980 m. Jis buvo Paryžiaus IRCAM elektroakustinio muzikos skyriaus direktorius. 1987 metais jis įsikūrė Florencijoje. Nuo 1994 iki 2000 m. Jis buvo garbės kompozitoriumi Harvardo universitete.

Kartu su kitu žymiu italų kompozitoriumi [[Bruno Maderna]] 1954 m. įkūrė Milano radijo Muzikinės fonologijos studiją (Studio di Fonologia Musicale). Iki 1959 m. vadovaujant Berijo, ši studija tapo viena iš pirmaujančių elektroninės muzikos studijų Europoje. Čia jis sprendė elektroninės muzikos ir konkrečiosios muzikos (t. y. kompozicijos, kurioje kaip žaliava naudojami ne laboratorijoje sukurti garsai, o įrašyti garsai, pavyzdžiui, audros ar gatvės triukšmas) derinimo problemą. Berijo ir [[Maderna]] taip pat įkūrė žurnalą "Incontri Musicali" (1956-60 m.; "Muzikiniai susitikimai") - avangardinės muzikos apžvalgą.

Kūryba

Logiškos ir aiškios Berijo kompozicijos laikomos labai išradingomis ir poetiškomis, o stiliaus elementų jis semiasi iš tokių kompozitorių kaip Igoris Stravinskis ir Antonas Vėbernas.

„Magnificat“ dviem sopranams, mišriam chorui, dviem fortepijonams, aštuoniems mediniams pučiamiesiems ir perkusijai pirmą kartą atkreipė visuomenės dėmesį į 25 metų kompozitorių. Jau „Magnificat“ kūrinyje pastebima Berijo polinkis į garsinius eksperimentus. Berijas sujungė instrumentinius garsus su elektroniniais triukšmais ir žmogaus garsais, pavyzdžiui, kūrinyje „Thema – Omaggio a Joyce“ (1958) balsui ir magnetofonui. Šiame darbe, kaip ir savo kituose darbuose, Berijas pradėjo dialogą su šiuolaikine literatūra. Noras suvienyti naujai skambesį ir formą, įvairias meno ir gamtos sferas, lėmė tai, kad Berijas vėl ir vėl įvairiai varijuodamas muzikinę medžiagą vykdė eksperimentus.

Taigi, savo „Symphony“ (1968) aštuoniems balsams ir orkestrui trečioje dalyje cituoja skerco iš Giustavo Malerio simfonijos c-moll. Tačiau Berijo su kitais šiuolaikinio XX a. 7-ojo dešimtmečio kompozitoriais vienijo ne tik naudojama koliažo technika, bet ir polinkis į sceninę muziką ir eksperimentinį teatrą. 1960 metais baigtas jo darbas „Apskritimai“ rodo vaizdingą koncepciją, sukurtą su gestų ir dainininkės judėjimo scenoje sinteze. Tarp vėlesnių jo kūrinių - orkestrinis kūrinys Formazioni (1987), operos Outis (1996) ir Cronaca del luogo (1999). Be kompozitoriaus darbo, Berijo taip pat dėstė įvairiose institucijose, tarp jų - Niujorko Juilliardo mokykloje (1965-1971) ir Harvardo universitete (1993-1994) Kembridže, Masačusetso valstijoje. 1996 m. jis gavo Japonijos meno asociacijos Praemium Imperiale premiją už muziką. 2000 metais tapo Nacionalinės Santa Cecilijos akademijos (Accademia Nazionale di Santa Cecilia) prezidentu ir meno vadovu, šias pareigas ėjo iki pat mirties.

Apdovanojimai

Venecijos bienalės Auksinis liūtas už visą kūrybą. (1995)

Atminimo įamžinimas

2019 Šv. Cecilijos akademija ir L. Berio studijų centras įsteigė tarptautinį L. Berio kompozicijos konkursą (planuojama jį rengti kas 3 metus).

Sequenza

Berio sukūrė seriją virtuozinių kūrinių solo instrumentams pagal ir pavadino rinkinį Sequenza. Pirmasis, Sequenza I sukurtas 1958 m. sukurtas fleitai, paskutinė dalis, Sequenza XIV (2002) yra violončelei. Šie darbai aprėpia visas kiekvieno instrumento galimybes, dažnai reikalaudami išplėstų grojimo technikų.

• Sequenza I fleitai (1958);
• Sequenza II arfai (1963);
• Sequenza III moters balsui (1966);
• Sequenza IV fortepijonui (1966);
• Sequenza V trombonui (1965);
• Sequenza VI altui (1967);
• Sequenza VII obojui (1969);
• Sequenza VIIb soprano saksofonui;
• Sequenza VIII smuikui (1976);
• Sequenza IXa klarnetui (1980);
• Sequenza IXb alto saksofonui (1981);
• Sequenza IXc bosiniam klarnetui;
• Sequenza X C trimitui ir fortepijono rezonansui (1984);
• Sequenza XI gitarai (1987–88);
• Sequenza XII fagotui (1995);
• Sequenza XIII akordeonui „Chanson“ (1995);
• Sequenza XIVa violončelei (2002);
• Sequenza XIVb kontrabosui (Stefano Skodanibijo adaptacija, 2004).

Sceniniai kūriniai

• Opera (1970, perdarytas 1977)
• La vera storia (1982)
• Un re in ascolto (1984)
• Vor, während, nach Zaide (1995)
• Outis (1996)
• Cronaca del luogo (1999)
• Turandot (2001; pabaiga Pučinio operai)

1930 - ųjų muzikos kūriniai

• Pastoralė fortepijonui (1937)
• Toccata fortepijonui (1939)

1940 - ųjų muzikos kūriniai

• Jūros šventės preliudija styginių orkestrui (1944)
• Apreiškimas sopranui ir kameriniam orkestrui (1946)
• Du liaudies chorai chorui (1946)
• Trys graikiški tekstai balsui ir fortepijonui (1946)
• O, kaulas Jėzau chorui (1946)
• Du tekstai balsui ir orkestrui (1947)
• Trys populiarios dainos balsui ir fortepijonui (1947); 1952 m. pridėta ketvirtoji daina, pavadinimas pakeistas į Keturios populiarios dainos; dviejų dainų aranžuotės - "Ballo" ir "La donna ideale" - įtrauktos į "Liaudies dainas" (1964)
• Trys vienetai trims klarnetams (1947)
• Mažoji siuita fortepijonui (1947); išleista kartu su Adolfo Berio ir Ernesto Berio kompozicijomis kaip "Šeimos albumas" (1947)
• Kvintetas pučiamųjų kvintetui (1948)
• Trio skirta styginių trio atlikimui (1948)
• Ad Hermes balsui ir fortepijonui (1948)
• Siuita fortepijonui (1948)
• Du sakraliniai kūriniai dviem sopranams, fortepijonui, dviem arfoms, timpanams ir dvylikai varpų (1949)
• Magnificat dviem sopranams, chorui ir orkestrui (1949)
• Koncertas klarnetui solo, smuikui solo, arfai, čelestai ir styginiams (1949; pataisytas 1970)

1950 - ųjų muzikos kūriniai

• Quartetto pučiamųjų kvartetui (1950)
• Tre vocalizzi balsui ir fortepijonui (1950)
• "El mar la mar" dviem sopranams ir penkiems instrumentams (1950); redukcija dviem sopranams ir fortepijonui (1953); aranžuotė sopranui, mecosopranui ir septyniems instrumentams (1969).
• Opus Nr. Zoo rečitatyvui ir pučiamųjų kvintetui (1951 m.; pataisytas 1971 m.)
• Due liriche di Garcia Lorca bosui ir orkestrui (1951)
• Deus meus balsui ir trims instrumentams (1951)
• Sonatina pučiamųjų kvartetui (1951); atšaukta
• Due pezzi smuikui ir fortepijonui (1951)
• Studija styginių kvartetui (1952)
• Quattro canzoni popolari balsui ir fortepijonui (1952); 1947 m. Tre canzoni popolari, pridėta ketvirta daina; dviejų dainų - Ballo ir La donna ideale - aranžuotės įtrauktos į Liaudies dainas (1964)
• Cinque variazioni fortepijonui (1953 m.; pataisyta 1966 m.)
• Mimusique Nr. 1 magnetofono juostai (1953)
• Kamerinė muzika moterų balsui su klarnetu, violončele ir arfa (1953)
• Ritratto di città magnetofono juostai (1954); bendradarbiaujant su Bruno Maderna
• Nones orkestrui (1954)
• Variazione kameriniam orkestrui (1955)
• Mutazione magnetofono juostai (1955)
• Mimusique Nr. 2 orkestrui (1955)
• Quartetto styginių kvartetui (1955)
• Aleliuja I penkioms instrumentų grupėms (1956 m.); perdirbta į Aleliuja II (1958 m.)
• Variazione sull'aria di Papageno dviem bosiniams ragams ir styginiams (1956)
• Perspektyvos magnetofono juostai (1957)
• Divertimento orkestrui (1957)
• Serenata fleitai ir keturiolikai instrumentų (1957)
• Aleliuja II penkioms instrumentų grupėms (1958); Aleliuja I (1956) perdirbinys
• Thema (Omaggio a Joyce) magnetofono juostai (1958)
• Tempi concertanti fleitai, smuikui, dviem fortepijonams ir ansambliui (1959)
• Différences fleitai, klarnetui, arfai, altui, violončelei ir magnetinei juostai (1959)
• Allez Hop - "racconto mimico" orkestrui (1959; pataisytas 1968 m.); įtraukta medžiaga iš Mimusique Nr. 2 (1955)
• Quaderni I orkestrui (1959)

1960 - ųjų muzikos kūriniai

• Momenti magnetofono juostai (1960 m.)
• Circles moteriškam balsui, arfai ir dviem perkusininkams (1960)
• Visage magnetofono juostai (1961 m.)
• Quaderni II orkestrui (1961)
• Quaderni III orkestrui (1961)
• Epifanie moterų balsui ir orkestrui (1961 m.; pataisytas 1965 m.); apima Quaderni I-III

• Passaggio - "messa in scena" sopranui, chorui ir orkestrui (1963)

• Esposizione balsams ir instrumentams (1963); panaikintas; perdirbtas ir įtrauktas į Laborintus II (1965)
• Sequenza II arfai (1963 m.); panaudota kaip solo partija Chemins I (1964 m.)
• Traces sopranui, mecosopranui, dviem aktoriams, chorui ir orkestrui (1963 m.); panaikintas; partijos buvo perdirbtos ir įtrauktos į Operą (1970 m.)
• Sincronie styginių kvartetui (1964)
• Liaudies dainos mecosopranui ir septyniems instrumentams (1964); aranžuotė mecosopranui ir orkestrui (1973)
• Chemins I arfai ir orkestrui (1964); arfos partija yra Sequenza II (1963)
• Wasserklavier dviem fortepijonams (1965); solinė versija išleista kaip trečioji dalis iš "Six encores" (1990)
• Laborintus II trims moterų balsams, aštuoniems aktoriams, vienam garsiakalbiui ir instrumentams (1965); į ją įtraukta perdirbta Esposizione (1963) versija klavesinui (1965); versija fortepijonui (1965)
• Sequenza III balsui solo (1966)
• Sequenza IV fortepijonui (1966)
• Gesti alto fleitai (1966)
• Sequenza V trombonui (1966)
• Il combattimento di Tancredi e Clorinda sopranui, tenorui, baritonui, trims altams, violončelei, kontrabosui, klavesinui (1966); Monteverdi scenos aranžuotė.
• Sequenza VI altui (1967 m.); pakartotinai panaudota kaip solo partija "Chemins II" (1967 m.) ir "Chemins III" (1968 m.)
• Chemins II altui ir devyniems instrumentams (1967); alto partija yra Sequenza VI (1967); pakartotinai panaudota Chemins III (1968)
• O King mecosopranui ir penkiems instrumentams (1967); vėliau įtrauktas į Sinfonia (1968)
• Chemins III altui, devyniems instrumentams ir orkestrui (1968); alto partija yra Sequenza VI (1967), devyni instrumentai groja tas pačias partijas kaip ir Chemins II (1967)
• Sinfonia aštuoniems balsams solo ir orkestrui (1968 m.); įtraukta į "O King" (1968 m.); versija, kurios premjera įvyko 1968 m., buvo keturių dalių, penktoji dalis buvo įtraukta 1969 m.
• Questo vuol dire che trims moterų balsams, mažam chorui, magnetofono juostai ir kitiems turimiems ištekliams (1968)
• Sequenza VIIa obojui (1969); aranžuota kaip Sequenza VIIb; pakartotinai panaudota Chemins IV (1975)
• Sequenza VIIb soprano saksofonui (1969); Sequenza VIIa (1969) aranžuotė
• The Modification and Instrumentation of a Famous Hornpipe as a Merry and Altogether Sincere Homage to Uncle Alfred fleitai arba obojui, klarnetui, mušamiesiems, klavesinui, altui, violončelei (1969); Henry Purcell muzikos aranžuotė
• Air sopranui ir orkestrui (1969); versija sopranui, fortepijonui, smuikui, altui ir violončelei (1970); dalis iš operos (1970)
• Chemins IIb orkestrui (1969); Chemins II (1967) perdirbinys; pakartotinai panaudotas Chemins IIc (1972)

1970 - ųjų muzikos kūriniai

• Melodrama tenorui ir aštuoniems instrumentams (1970); dalis iš operos (1970)
• Opera dešimčiai aktorių, sopranui, tenorui, baritonui, vokaliniam ansambliui, orkestrui (1970); apima perdirbtą medžiagą iš Traces (1963); dvi dalys, Air (1970) ir Melodrama (1970), gali būti atliekamos atskirai; 1977 m. pataisyta, įtraukiant Agnus (1971) ir E vó (1972)
• Erdenklavier fortepijonui (1970); išleista kaip ketvirtoji dalis iš "Šešių bisų" (1990)
• Memory elektriniam fortepijonui ir klavesinui (1970; peržiūrėta 1973 m.)
• Autre fois: berceuse canonique Igoriui Stravinskiui fleitai, klarnetui ir arfai (1971)
• Ora sopranui, mezzosopranui, fleitai, cor anglais, chorui ir orkestrui (1971); atšauktas
• Bewegung orkestrui (1971 m.; pataisytas 1984 m.)
• Bewegung II baritonui ir orkestrui (1971); panaikintas
• Agnus dviem sopranams, trims klarnetams ir elektriniams vargonams (1971 m.); įtrauktas į pataisytą "Operos" versiją (1977 m.)
• E vó sopranui ir ansambliui (1972); įtrauktas į peržiūrėtą "Operos" versiją (1977)
• Chemins IIc bosiniam klarnetui ir orkestrui (1972); Chemins IIb (1969) su papildoma solo partija
• Après Visage juostai ir orkestrui (1972 m.); išimtas
• Recital I (Cathy) mezzosopranui ir aštuoniolikai instrumentų (1972)
• Trijų Kurto Weillio dainų orkestrinė aranžuotė: 1) iš 1934 m. pjesės "Marie Galante" [pranc], "Le Grand Lustucru" (1967 m., peržiūrėta 1972 m.); 2) "Surabaya Johnny" (1972 m.); 3) "Baladė apie seksualinę vergovę" (1967 m., peržiūrėta 1972 m.)
• Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui (1973)
• Linea dviem fortepijonams, vibrafonui ir marimbai (1973)
• "Still" orkestrui (1973); atšauktas
• Londono šauksmai šešiems balsams (1974 m., 1976 m. pataisytas aštuoniems balsams)
• Eindrücke orkestrui (1974)
• Per la dolce memoria di quel giorno orkestrui ir balsui (įrašyta į magnetofono juostą ?) Maurice'o Béjart'o baletui (1974)
• Calmo - in memoriam Bruno Maderna mecosopranui ir dvidešimt dviem instrumentams (1974)
• "Points on the curve to find..." fortepijonui ir dvidešimt dviem instrumentams (1974); perdirbta kaip Echoing Curves (1988)
• Per la dolce memoria de quel giorno magnetofono juostai (1974)
• Musica leggera, canone per moto contrario e al rovescio, con un breve intermezzo fleitai, altui ir violončelei (1974)
• a-ronne radijo dokumentinis filmas penkiems aktoriams (1974); koncertinė versija aštuoniems balsams (1975)
• Chemins IV obojui ir vienuolikai styginių instrumentų (1975); obojaus partija yra Sequenza VII (1969); perdirbta soprano saksofonui ir orkestrui (2000)
• Chants parallèles magnetofono juostai (1975)
• Diario immaginario radijo kūrinys (1975)
• Sequenza VIII smuikui (1976 m.); perdainuotas Corale (1981 m.)
• Fa-Si vargonams (1975)
• Quattro versioni originali della Ritirata notturna di Madrid, orkestrui (1975), uždėta ir transkribuota iš Boccherini Ritirata
• Coro keturiasdešimčiai balsų ir instrumentų (1976 m.); pratęstas 1977 m.
• Ritorno degli snovidenia violončelei ir trisdešimčiai instrumentų (1977)
• Les mots sont allés... - "recitativo" violončelei (1978)
• Bisas orkestrui (1978; pataisytas 1981)
• Scena (1979); įtrauktas į La vera storia (1981)

1980 - ųjų muzikos kūriniai

• Entrata (1980); įtraukta į La vera storia (1981)
• Chemins V klarnetui ir skaitmeninei sistemai 4C, kurią sukūrė Peppino di Giugno (1980 m.) (nors šis kūrinys neoficialiai buvo atliktas IRCAM'e, jis liko nebaigtas ir buvo atsiimtas. Solo klarneto partija buvo šiek tiek pakoreguota ir tapo IX sekvencija).
• IXa sekvencija klarnetui (1980 m.); ištrauka iš "Chemins V" (1980 m.); aranžuota kaip IXb sekvencija (1980 m.) ir IXc sekvencija (1980 m.)
• Sequenza IXb altiniam saksofonui (1980 m.); pertvarkyta iš Sequenza IXa (1980 m.)
• Sequenza IXc bosiniam klarnetui (1980); Sequenza IXa aranžuotė (1980)
• Accordo keturioms dvidešimt septynių instrumentų grupėms (1980); žaidėjų skaičių galima dauginti, Berio pageidavo, kad iš viso būtų ne mažiau kaip 400 instrumentų
• La vera storia sopranui, mezzosopranui, tenorui, baritonui, bosui, vokaliniam ansambliui ir orkestrui (1981); apima Scena (1979) ir Entrata (1980)
• Corale smuikui, dviem valtornoms ir styginiams (1981); smuiko partija yra Sequenza VIII (1975)
• Fanfara orkestrui (1982)
• Duo - "teatro immaginario" baritonui, dviem smuikams, chorui ir orkestrui (1982); studija Un re in ascolto (1984)
• Lied klarnetui (1983)
• Duetai dviem smuikams (1983)
• Un re in ascolto - "azione musicale" su Italo Calvino libretu (1984)
• Requies kameriniam orkestrui (1984)
• Voci altui ir orkestrui (1984)
• Sequenza X trimitui ir fortepijoniniam skambesiui (1984)
• Skambutis dviem trimitams, valtornai, trombonui ir tūbai (1985)
• Terre chaleureuse pučiamųjų kvintetui (1985)
• Luftklavier fortepijonui (1985); išleistas kaip penktoji dalis iš rinkinio "Six encores" (1990)
• Naturale altui, mušamiesiems ir siciliečių liaudies muzikos įrašams (1985)
• Gute Nacht trimitui (1986)
• Johanneso Brahmso Sonatos klarnetui Nr. 1, op. 120, Nr. 1 transkripcija orkestrui (1986)
• Ricorrenze pučiamųjų kvintetui (1987)
• Formazioni orkestrui (1987)
• Echoing Curves fortepijonui ir orkestrui (1988); kūrinio Points on the curve to find... (1974) perdirbinys
• Sequenza XI gitarai (1988)
• LB.AM.LB.M.W.D.IS.LB orkestrui (1988)
• Ofanìm dviem instrumentų grupėms, vaikų chorui, moterų balsui ir gyvajai elektronikai (1988; pataisytas 1997 m.)
• Canticum novissimi testamenti aštuoniems balsams, keturiems klarnetams ir saksofonų kvartetui (1989-91)
• Festum orkestrui (1989)
• Psy kontrabosui solo (1989)
• Feuerklavier fortepijonui (1989); išleista kaip šeštoji dalis iš ’’Six encores" (1990)
• Continuo orkestrui (1989 m.; pataisytas 1991 m.)

1990 - ųjų muzikos kūriniai

• Brin fortepijonui (1990); "Six encores" pirmoji dalis (1990)
• Leaf fortepijonui (1990 m.); antroji "Six encores" dalis (1990 m.)
• Six encores fortepijonui (1990); apima kūrinius Brin (1990), Leaf (1990), Wasserklavier (1965), Erdenklavier (1969), Luftklavier (1985) ir Feuerklavier (1989)
• Rendering orkestrui (1990); Schuberto dešimtosios simfonijos eskizų orkestruotė
• Epifanijos moterų balsui ir orkestrui (1991)
• Touch fortepijonui keturioms rankoms (1991)
• Canzonetta fortepijonui keturiomis rankomis (1991)
• Chemins V gitarai ir kameriniam orkestrui; gitaros partija yra Sequenza XI (1992)
• Notturno styginių kvartetui (1993); perdirbta styginių orkestrui (1995)
• Rage and Outrage balsams ir orkestrui (1993); dainų apie Dreyfuso bylą aranžuotė
• Kompasas fortepijonui ir orkestrui (1994)
• Re-Call dvidešimt trims instrumentams (1995)
• Hör chorui ir orkestrui (1995); keturiolikos kompozitorių bendro kūrinio Requiem der Versöhnung prologas
• Sequenza XII fagotui (1995)
• Sequenza XIII - šansonas akordeonui (1995)
• Outis azione musicale (1995-1996)
• Ekphrasis - continuo II orkestrui (1996)
• Récit - chemins VII altiniam saksofonui ir orkestrui (1996)
• Kol Od - chemins VI trimitui ir ansambliui (1996); trimito partija yra sequenza X (1984)
• Glosse styginių kvartetui (1997)
• Glossa klarnetui ir altui (1997)
• Alternatim klarnetui, altui ir orkestrui (1997)
• Korót aštuonioms violončelėms (1998)
• Berceuse per Gyorgy Kurtag keturiems pasirenkamiesiems instrumentams (1998)
• Altra voce alto fleitai, mecosopranui ir gyvajai elektronikai (1999)
• SOLO trombonui ir orkestrui (1999), dedikuotas trombonininkui Christianui Lindbergui
• Cronaca del luogo azione musicale (1999)

2000 - ųjų muzikos kūriniai

• "Interlinea" fortepijonui (2000); panaikinta ir įtraukta į Sonatą fortepijonui (2001)
• Sonata fortepijonui (2001)
• Contrapunctus XIX, J. S. Bacho "Die Kunst der Fuge" finalinės dalies transkripcija orkestrui (2001)
• E si fussi pisci chorui (2002)
• Sequenza XIV violončelei (2002 m.) (2004 m. Stefano Scodanibbio adaptacija kontrabosui)
• Stanze baritonui, chorui ir orkestrui (2003)

Šaltiniai

• Audronė Jurkėnaitė-Epih, Luciano Berio, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2018.
• Amy Tikkanen, Luciano Berio, Italian composer, Britannica.
• Edoardo Sanguineti, Teatro. K, Passaggio, Traumdeutung, Protocolli, Milan: Feltrinelli, 1969.
• Edoardo Sanguineti, Per Musica, edited by Luigi Pestalozza, Modena, Milan: Mucchi and Ricordi, 1993.
• Charlotte Seither, Dissoziation als Prozeß. „Sincronie for string quartet“ von Luciano Berio, Kassel: Bärenreiter 2000.
• Peter Stacey, Contemporary Tendencies in the Relationship of Music and Text with Special Reference to „Pli selon pli“ (Boulez) and „Laborinthus II“ (Berio), New York, London: Garland, 1989.
• Ivanka Stoïanova, Verbe et son „centre et absence“. Sur „Cummings ist der Dichter“ de Boulez, „O King“ de Berio et „Für Stimmen… Missa est“ de Schnebel, in: Musique en jeu, 1 (1974), pp. 79–102.
• Ivanka Stoïanova, Texte ─ geste ─ musique, Paris: 10/18, 1978, („O King“, pp. 168–173).
• Ivanka Stoïanova, Prinzipien des Musiktheaters bei Luciano Berio ─ „Passaggio“, „Laborintus II“, „Opera“, in: Otto Kolleritsch (ed.), Oper heute. Formen der Wirklichkeit im zeitgenössischen Musiktheater, Studien zur Wertungsforschung 16, Graz, Wien: Universal Edition 1985, pp. 217–227.
• Ivanka Stoïanova, „Luciano Berio. Chemins en musique“. La Revue Musicale Nos. 375–377 (1985).
• Ivanka Stoïanova, Procédés narratifs dans le théâtre musical récent: L. Berio, S. Bussotti et K. Stockhausen, in: Ivanka Stoïanova, Entre Détermination et aventure. Essais sur la musique de la deuxième moitié du XXème siècle, Paris: L’Harmattan, 2004, pp. 243–276.
• Marco Uvietta, „È l’ora della prova“: un finale Puccini-Berio per »Turandot«, in: Studi musicali 31/2002, pp. 395–479; English translation: „È l’ora della prova“: Berio’s finale for Puccini’s „Turandot“, in: Cambridge Opera Journal 16 (2004), pp. 187–238.
• Matthias Theodor Vogt, Listening as a Letter of Uriah: A note on Berio’s „Un re in ascolto“ (1984) on the occasion of the opera’s first performance in London (9 February 1989), in: Cambridge Opera Journal 2/1990, pp. 173–185.
• Jean-François Lyotard, „'A Few Words to Sing': Sequenza III“, in: Jean-François Lyotard, Miscellaneous Texts II: Contemporary Artists. Leuven: Leuven University Press, 2012. ISBN 978-90-586-7886-7
• Peter Altmann, Sinfonia von Luciano Berio. Eine analytische Studie, Vienna: Universal Edition, 1977.
• Gianmario Borio, Musikalische Avantgarde um 1960. Entwurf einer Theorie der informellen Musik, Laaber: Laaber Verlag, 1993.
• Ute Brüdermann, Das Musiktheater von Luciano Berio, Bern/Frankfurt/New York, Peter Lang 2007.
• Claudia Sabine Di Luzio, Vielstimmigkeit und Bedeutungsvielfalt im Musiktheater von Luciano Berio, Mainz, Schott 2010.
• Norbert Dressen, Sprache und Musik bei Luciano Berio. Untersuchungen zu seinem Vokalschaffen, Regensburg, Bosse 1982.
• Giordano Ferrari, Les débuts du théâtre musical d’avantgarde en Italie, Paris, L’Harmattan 2000.
• "Three Songs Arranged by Luciano Berio" Archived 2015-02-19 at the Wayback Machine, details at Kurt Weill Foundation

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.