Lovys – išskaptuota ar iš lentų sukalta dėžė gyvuliams šerti, girdyti.[1] Paprastai pailgas, medinis (nors dabar gaminami ir metaliniai, keraminiai), įvairaus skerspjūvio.

Lovys su vandeniu

Tradiciškai Lietuvoje būdavo skaptuojami iš rąsto, nuo XX a. pr. pradėti kalti iš lentų. Kartais skobtinio lovio gale ištašydavo išsikišimą, jame padarydavo skylę pagaliui perkišti, kad lovį būtų galima apversti ir išpilti užsistovėjusį vandenį. Loviai gaminti 150–530 cm ilgio, 30–40 cm pločio. Būdavo įtaisomi prie šulinio ant 4 į žemę įkastų baslių ir juos jungiančių skersinių.

Avys, ėdančios iš lovio

Vėliau fermose, ūkiuose pradėti naudoti loviai su reguliuojamu aukščiu, grotelėmis, atatvarais, kad mažiau pašaro būtų išdrabstoma, kad gyvuliai nesiektų pilamo šėralo.[2]

Žodis lovỹs, giminiškas lóva: abu jie kildinami iš ide. *leu- 'skobti, pjauti, skirti, paleisti'.[3][4]

Taip pat skaitykite redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. lovỹs (1)Lietuvių kalbos žodynas, T. I–XX, 1941–2002: elektroninis variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2017). – www.lkz.lt.
  2. Vytautas Liubinas, Vacys Miliuslovys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
  3. Ernst Fraenkel. Litauiches Etymologysches Wörterbuch. I–II t. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1962–1965. p. 388.
  4. Julius Pokorny. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Tübingen–Berne–Munich: A. Francke, 1957/1969.