Lorenzo Da Ponte

Lorencas Da Pontė (it. Lorenzo Da Ponte, pirmasis vardas Emanuelė Koneljanas, 1749 m. kovo 10 d. − 1838 m. rugpjūčio 17 d.) – italų poetas ir libretistas, geriausiai žinomas dėl libretų V. A. Mocarto operoms „Figaro vedybos“, „Don Žuanas“ ir „Visos jos tokios“.

Lorenco Da Pontės portretas (graviūra, XIX a. pr., aut. Michele Pekenino)

BiografijaKeisti

Emanuelė Koneljanas (it. Emmanuele Conegliano) gimė 1749 m. kovo 10 d. žydų gete Čenedoje prie Trevizo, tuometinėje Venecijos respublikoje. 1763 m. su tėvu jis priėmė krikščionybę ir pakeitė vardą pagal krikštą suteikusio vietos vyskupo vardą į Lorencą Da Pontę. Kurį laiką jis buvo priėmęs dvasininko įžadus, bet dėl laisvamaniškų pažiūrų ir svetimavimo (jis buvo pažįstamas su Kazanova ir laikė viešnamį) Lorencas 1779 m. buvo ištremtas iš Venecijos respublikos. Tikriausiai 1780 m. jis apsigyveno Vienoje, patyrė didelį skurdą apie metus laiko iki įtikino, kad imperatorius Juozapas II paskirtų jį italų teatro trupės libretistu. 1783 m. jis susipažino su V. A. Mocartu. Lorenco Da Pontės darbas ties V. A. Mocarto, A. Saljerio ir V. Martino i Solero operų libretais pavertė jį reikšmingiausiu XVIII a pb. komiškos operos (opera buffa) libretistu. Su jo libretais V. A. Mocartas sukūrė operas „Figaro vedybos“ (1786 m.), „Don Žuanas“ (1787 m.) ir „Visos jos tokios“ (1790 m.). Bet didžiausios sėkmės Da Pontė sulaukė su V. Martino i Solero operos „Viena netikėta priežastis“ (1787 m., Una Cosa Rara) triumfu Vienoje (dabar ši opera nestatoma).

1790 m. mirus Juozapui II-ajam Lorencas Da Pontė prarado imperatoriškųjų rūmų malonę ir buvo atleistas iš savo pareigų. Su žmona jis persikėlė į Londoną, kur dirbo libretistu Karališkajame teatre, laikė knygų krautuvėlę ir spaustuvę. Jis įklimpo į finansines bėdas, kai laidavo už kažkokį čekį ir buvo suimtas bent 30 kartų per tris mėnesius už skolas. Bėgdamas nuo kreditorių 1805 m. jis išvyko į JAV, gyveno Niujorke ir Elizabetaune Niu Džersyje. Čia jo finansiniai sunkumai nesibaigė, jis dirbo poetu, pardavėju, prekių išvežiotoju, pakol užėmė italų literatūros ir kalbos mokytojo postą Kolumbijos koledže. 1823−1827 m. jis išleido keturis tomus „Memuarų“, kuriuose save aprašė daugiausiai kaip likimo ir priešų auką. Rūpinosi italų operos populiarinimu. Lorencas Da Pontė mirė 1838 m. rugpjūčio 17 d. Niujorke.

ŠaltiniaiKeisti