Lipčius

Lipčius (medaus rasa, amalas) – klampus cukringas skystis, susidaręs iš augalų syvų. Jį išskiria amarai (daugiausia sifoniniai), cikados, vėdarėliai, kai kurie kiti vabzdžiai ir jų vikšrai, pervirškinę augalų sultis, o kai kurie augalai (pvz., eukaliptai, datulės), cukringas medžiagas ant lapų, šakelių ar vaisių gali išskirti patys. Tai koncentruotos, cukringos augalų sultys. Lipčiumi minta drugiai, skruzdėlės („melždamos“ amarus), kai kurie paukščiai, vapsvos. Lipčių renka bitės, iš jo gamina lipčinį medų.

Medaus rasa ant augalo lapo

Amaras, išskiriantis lipčių

Nuo išskiriamo lipčiaus augalai gali paruduoti („augalų rūdys, sausiai“).

Augalinis lipčius susidaro karštų vasaros dienų rytais. Karštą saulėtą dieną augalas pro lapus išgarina daug vandens. Garuojančiam vandeniui papildyti jis šaknimis daug vandens traukia iš žemės ir paduoda į lapus. Nusileidus saulei, oras atvėsta ir vandens garavimas iš lapų beveik sustoja. Bet šaknys vis dar paduoda daug vandens. Šitas vanduo susitvenkia lapuose ir net išsisunkia lašeliais į lapų paviršių. Cukrus susidaro lapuose per naktį iš krakmolo. Per dieną į lapus išsisunkęs cukrus dėl garuojančio vandens tirštėja, ant lapų lieka tik cukringas lipnus sluoksnis. Esant labai tvankiam orui (prieš audrą) medaus rasa gali išsiskirti ir dieną. Lietuvoje lipčių labiausiai išskiria ąžuolai, liepos, klevai, gluosniai, drebulės, lazdynai, eglės, pušys, taip pat kai kurios žolės. Karštomis ir sausomis dienomis medaus rasą labiausiai siurbia amarai ir kiti augalų syvais mintantys gyviai.

Bitės lipčių renka daugiausia per sausras, nerasdamos nektaro. Prineštas lipčius žiemą bitėms kenkia (dekstrinas bites troškina, jos ima viduriuoti, lipčiumi penimi perai blogai auga).