Landgrafas
Šis straipsnis apie kilmingųjų titulą. Apie miestą Nyderlanduose skaitykite straipsnyje Landgrafas (miestas).
Landgrafas (ol. landgraaf, vok. Landgraf; pranc. landgrave; lot. comes magnus, comes patriae, comes provinciae, comes terrae, comes principalis, lantgravius) – vidurinių amžių Šventosios Romos Imperijos ir iš jos susidariusių valstybių didikų titulas, grafas, tiesiogiai pavaldus imperatoriui.[1]
Landgrafo valdos galėjo būti labai didelės, ir jis nebūdavo pavaldus hercogui, vyskupui ar grafui palatinui. Pirmieji landgrafai paminėti 1086 m. Žemutinėje Lotaringijoje. Landgrafai buvo savo žemių valdovai (siuzerenai), savo valdžia jie buvo artimi hercogams.
Landgrafas būdavo ir pagalbinis titulas, kurį turėdavo aukštesnio rango didikai. Pavyzdžiui, Saksonijos-Veimaro didysis hercogas pirmąjį XX a. dešimtmetį buvo ir Tiuringijos landgrafas. Šis titulas po Pirmojo pasaulinio karo nustotas naudoti.
Landgrafo valdoma teritorija vadinama landgrafija, o buvimas landgrafu – landgrafyste. Landgrafo titulas be landgrafo valdų neegzistuodavo, tuo jis skiriasi nuo kai kurių kitų titulų.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Landgrafas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007