Kultūrinis reliatyvizmas

Kultūrinis reliatyvizmas – kultūrinės antropologijos teorija, pagrįsta kitų tautų kultūros standartų toleravimu. Kultūrinio reliatyvizmo esmė – kiekviena kultūra turi būti suprasta iš jos pačios, o ne iš šalies primestosios logikos pozicijų. Kultūrinis reliatyvizmas aiškina kultūrinius bruožus kaip tam tikros savitos kultūros sistemos elementus, jos subjektų elgesio reikšmes – pagal jų kultūros ypatybes, kritikuoja šališką, tik savo tautos kultūros vertybėmis grindžiamą papročių ir ištisų kultūrų aiškinimą.

Ši teorija išplėtota XX a. 3 dešimtmetyje (pagrindiniai plėtotojai – Francas Boasas, Melvilis Dž. Herskovicas, Boaso istorinė mokykla) kaip atsvara lig tol vyravusiam evoliucionizmui, funkcionalizmui bei bendrai etnocentristinėms ir universalistinėms idėjoms socialiniuose moksluose.

Melvilis Dž. Herskovicas skyrė 3 kultūrinio reliatyvizmo aspektus: metodologinį, filosofinį ir praktinį. Anot jo, metodologinis aspektas apibūdina reikalavimą objektyviai tirti kitas kultūras; filosofinis – susijęs su epistemologinėmis problemomis, kylančiomis iš inkultūracijos poveikio moksliniam ir kasdieniam mąstymui bei elgesiui pripažinimo; praktinis – apibūdina kultūrinio reliatyvizmo principų taikymą tarpkultūrinei įvairovei tirti ir deklaruoja toleranciją bei pagarbą kitų kultūrų vertybėms. Pasak F. Boaso, pagal kultūrinio reliatyvizmo principą kultūros yra unikalūs dariniai, todėl kultūrų hierarchiniai vertinimai negalimi, nes nėra kultūrų, kurios būtų aukštesnės ar žemesnės, primityvios ar išsivysčiusios.

Nuo XX a. vid. kultūrinis reliatyvizmas įsigalėjo kaip viena esminių socialinių ir humanitarinių mokslų pozicijų.

Literatūra

• M. J. Herskovits. Man and His Works: The Science of Cultural Anthropology, New York, 1949;
• J. Tennekes, Anthropology, Relativism and Method, Assen, 1971.