Krisas

Šis straipsnis apie duriamąjį ginklą. Apie graikų dievą skaitykite straipsnyje Krisas (mitologija).

Indonezietiškas keris
Nematerialusis pasaulio paveldas
Balio keris
Vieta	Indonezija
Regionas**	APA
Įrašas	2008 (2005)
Nuorodos
	Nuoroda
Vikiteka:	KrisasVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Krisas, arba Keris (angl. kris, keris) – asimetriškas dviašmenis durklas arba kalavijas banguota geležte. Geležtės bangų skaičius visada nelyginis, nuo 3 iki 13. Yra krisų, turinčių 29 bangas. Dalis krisų turi nebanguotas geležtes.

Būdingas Indonezijai, Malaizijai, Brunėjui ir Pietų Tailandui. Panašus ginklas kalis būdingas Pietų Filipinams.

Krisai, kaip ginklas ir dvasinis objektas vienu metu, neretai būdavo laikomi turinčiais maginių galių. Manė, kad vieni krisai neša sėkmę, kiti – nesėkmes. Krisus naudojo kaip papuošalus, talismanus su magiška galia, ginklus, socialinės padėties ženklus, didvyriškumo simbolius. 2005 m. UNESCO suteikė krisui „Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevro“ (Masterpiece of the Oral and Intangible Heritage of Humanity) vardą. Savo ruožtu UNESCO paragino Indoneziją saugoti savo paveldą.

Sandara

Krisas tur tris dalis – bilah ('geležtė'), hulu (rankena) ir warangka ('makštis'). Paprastai šios dalys yra meno dirbiniai, dažnai drožinėti detaliais ornamentais, gaminami iš įvairių medžiagų – metalų, retos medienos, kaulo, brangiųjų metalų. Kriso estetinę vertę sudaro:

• dhapur – geležtės forma ir konstrukcija, kurių žinoma apie 150 variantų;
• pamor – geležtės metalo raštas, kurio žinoma apie 60 variantų;
• tangguh – kriso amžius ir kilmė.

Balio šokėjas su krisu makštyje ir ietimi, kurios antgalio geležtė irgi liepsniška.

Istorija

Krisus nešiodavo kasdien, ypač kelionėje, kadangi ginklas galėjo prireikti ginantis nuo plėšikų ar žvėrių. Karo metu jis būdavo vienas iš pagrindinių ginklų, kitas buvo tombakas – ietis su krisišku (liepsnišku) ietigaliu.

Taikos metu krisas būdavo iškilmių aprangos dalis. Ceremoniniai krisai būdavo kruopščiai išpuošti aukso inkrustacijomis ir brangakmeniais. Krisai šeimos relikvijos būdavo perduodami iš kartos į kartą, juos nešiodavo ypatingomis progomis, pvz., vestuvių metu.

Vyrai paprastai nešiodavo vieną krisą, bet, pasakojama, kad žymus admirolas Hang Tuah būdavo ginkluotas dviem krisais, vienu trumpu ir vienu ilgu.

Moterims būdavo leidžiama mokytis silato, todėl jos kartais irgi nešiodavo krisus, nors paprastai mažesnius nei vyrai.

Kautynėse kariai galėdavo būti ginkluoti pora krisų. Papildomas krisas būdavo naudojamas kaip pariravimo durklas. Jei antro kriso neturėdavo, pariravimui naudodavo tuščią pirmo kriso makštį. Kautynėse krisai neretai lūždavo, juos tekdavo remontuoti. Dėl kasmetinio valymo, kuris buvo dvasingumo ir mitologijos, susijusių su ginklu, dalis, senovinės geležtės labai sudildavo ir likdavo plonos. Po remonto krisas neretai nevienakilmis – pvz., geležtė iš Javos, rankena iš Balio, o makštis iš Maduros.

Daugelyje Indonezijos vietų krisas buvo mirties bausmės įrankis. Budelio kriso geležtė būdavo ilga, tiesi, liauna. Pasmerktasis atsiklaupdavo prieš budelį, šis ant pasmerktojo peties ar ties raktikauliu padėdavo vatos ar panašios medžiagos gniutulą. Smailia geležte durdavo pro gniutulą, perkirsdavo poraktikaulinę arteriją ir širdį. Ištraukiant įsmeigtą krisą gniutulas nuvalydavo nuo geležtės kraują. Pasmerktasis mirdavo per keletą sekundžių.

XVI a. Indonezijos salyne ėmė plisti parakiniai šaunamieji ginklai, ir krisų kai kovinių ginklų svarba ėmė smukti. Tačiau krisai išlaikė dvasines ir ceremonines funkcijas.