Kiaunininkas
Kiaunininkas – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės XV a. – XVI a. valstietis, duoklę bajorams, didžiajam kunigaikščiui ar Bažnyčiai mokėdavęs kiaunių kailiukais.
Daugiausia kiaunininkų būta Žemaitijoje. Kiaunininkai nėjo lažo ir buvo paversti baudžiauninkais vėliau už kitus valstiečius, nuo XVI a. antrosios pusės.[1]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Edvardas Gudavičius. Kiaunininkas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 15 psl.