Kemeriai
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Kemeriai (latv. Ķemeri, vok. Kemmern) – miestas Latvijoje (1928–1959 m.), prijungtas prie Jūrmalos.[1] Atstumas iki Rygos yra 44 km.
| Kemeriai latv. Ķemeri | |
|---|---|
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Latvija
|
Miestelis yra 6 km atstumu nuo jūros tarp ežerų ir pelkių, turtingų sieringais šaltiniais. Todėl Kemerių plėtra susijusi su sieringų vandenų gydomųjų savybių panaudojimu. Kemerių kurorto teritorijoje yra daugiau kaip 30 sieros vandenilio šaltinių ir turtingos gydomųjų durpių bei sapropelio gydomųjų purvų sankaupos (Kanierio ežere). 1997 m. įkurtas Kemerių nacionalinis parkas, kurio administracinis centras yra Kemeriuose.
Su kitomis Jūrmalos dalimis ir Ryga Kemerius jungia elektrifikuotas geležinkelis ir Rygos – Ventspilio kelias.
Istorija
redaguotiIstoriškai Kemerių teritorija ilgai buvo susijusi su Kuršu (Kuršo hercogystės dalis), o likusi Jūrmala buvo Vidžemės gubernijos dalis. Jos vystymąsi paveikė Ryga.
Liaudies medicinoje naudoti Kemerių sieringieji šaltiniai gydytojams buvo žinomi jau XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje, kai į čia gydytis pradėjo važiuoti sergantys Kuršo aukštuomenės atstovai. Juos priimdavo eiguliai, kurių namuose buvo galima apsistoti ir išmėginti iš pelkių šaltinių atvesto gydomojo vandens vonias. Vieną iš eigulių vadino Kemeriu (Ķemers), kurio vardu ir pavadinta pelkė, o vėliau – kurortas.
Kemerių mineralinių vandenų cheminė analizė pirmąkart atlikta 1801 m. Sankt Peterburge, po to juos tyrinėjo D. Grindelis, kurio analizių rezultatai buvo publikuoti.
Baltijos generalgubernatorius grafas Palenas Kemerių mineraliniais vandenimis 1833–1835 m. gydėsi pats ir įsitikinęs jų teigiamu poveikiu, paprašė Rusijos caro Nikolajaus I paramos. Caras 1836 m. Kemerių gydyklai skyrė 700 ha valstybinės žemės, kurios dalis priklausė Vidžemei, dalis Kuršui. Gydomųjų vandenų priežiūrai buvo sukurta speciali komisija vadovaujama generalgubernatoriaus. Dar caro vyriausybė skyrė 100 000 rublių pastatų statybai ir kelio tiesimui nuo Kemerių iki Sluokos – Tukumo kelio.
Pirmoji valstybinė maudyklė atidaryta 1838 m. Šie metai laikomi kurorto įkūrimo metais. Taigi Kemeriai jau iš pradžių formavosi kaip balneologinis kurortas, kurio plėtra ir toliau rūpinosi valstybė. Rusijos imperijoje kurortas buvo labai pamėgtas – 1912 m. buvo atidaryta tiesioginė geležinkelio linija Kemeriai – Maskva. Susisiekimui su Jaunkemerių pajūriu buvo įrengtas elektrinis tramvajus. 1915 m., prasidėjus karui, tramvajaus vagonai buvo perkelti į Rusiją.
Pirmojo pasaulinio karo metu Kemerių rajone kelis kartus vyko aktyvūs karo veiksmai (taip pat latvių šaulių kovos su bermontininkais) ir kurortas buvo nuniokotas. Tačiau gyvenimas jame atgijo greitai. 1928 m. Kemeriams suteiktos miesto teisės. Kemeriai tapo mėgiama rygiečių poilsio vieta.
Elektrifikuota geležinkelio linija su Kemeriais atidaryta 1951 m. spalį.
Kemerių miestas neteko teisių 1959 m., kai buvo prijungtas prie Jūrmalos.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 205