Kasikjarė
| Kasikjarė | |
|---|---|
.jpeg) Vakaro gaisai prie Kasikjarės
| |
| Ilgis | 225–410 km |
| Baseino plotas | 45 000 km² |
| Ištakos | Orinokas |
| Žiotys | Negras |
| Šalys |  Venesuela
|
 Vikiteka |
Kasikjarė |
Kasikjarė (isp. Casiquiare) – upė pietų Venesueloje, kairioji Orinoko upės atšaka, didžiausia ir žinomiausia planetos upės bifurkacija. Atsiskyrusi Orinoko aukštupyje, 20 km žemiau La Esmeraldos gyvenvietės, Kasikjarė nebegrįžta į pagrindinę vagą, bet teka pietvakarių kryptimi ir įteka į Negro upę (kairysis Amazonės intakas) ties San Karlos de Rio Negru.
Priklausomai nuo vandens lygio Kasikjarė gali tekėti ir priešinga kryptimi, t. y. įtekėti į Orinoką. Kadangi Kasikjarė teka per mažai tyrinėtas vietoves, įvairių šaltinių duomenys apie kanalo ilgį įvairuoja nuo 225[1] iki 410 km.[2] Kasikjarei tenka iki trečdalio Orinoko aukštupio debito. Potvynių metu Kasikjarės sistema tampa dar sudėtingesnė – link Negro baseino susidaro dar viena protaka. Manoma, kad Kasikjarės formavimosi procesas tebevyksta – su laiku ji turėtų „pagrobti“ Orinoko aukštupį ir visus jo vandenis nuplukdyti Amazonėn.[3]
Didžiausi intakai: Parnonis, Siapa, Jatua (visi kairieji). Visa Kasikjarė laivuojama.[1]
Kasikjarės pavadinimas kilęs iš jekvanų genties žodžio Kashishiwadi.[4]
Kasikjarės kanalą 1800 m. ištyrė vokiečių mokslininkas Aleksandras von Humboltas,[5] bet jo egzistavimą dar 1744 m. paminėjo ispanų jėzuitų misionierius tėvas Romanas.[6]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 Casiquiare (Brazo Casiquiare, Kasikjãrė). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 201
- ↑ Stokes, Maya; Goldberg, Samuel; Perron, J. Taylor (25 May 2018). „Ongoing River Capture in the Amazon“. Geophysical Research Letters. 45 (11): 5545–5552.
- ↑ Lauer, Matthew Taylor (2005) Fertility in Amazonia: Indigenous Concepts of the Human Reproductive Process Among the Ye’kwana of Southern Venezuela, p. 152.
- ↑ Orinoco, Encyclopædia Britannica. Vol. 20 (11th ed.). Cambridge University Press. pp. 275–276.
- ↑ Guss, David. M. (1990) To Weave and Sing: Art, Symbol, and Narrative in the South American Rainforest.