Kapotė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Kapotė (rus. тесак) – kertamasis duriamasis geležtinis ginklas, stambus kovos peilis, tarpinis tarp peilio ir kalavijo. Geležtė tiesi ar išlenkta, dviašmenė ar vienašmenė. Kapotės ilgis paprastai būdavo 64–72 cm, geležtės plotis 4–5 cm. Rankena paprastai su garda – skersiniu ar lankeliu.
Kapotės Rusijos imperijos kariuomenės ginkluotėje pasirodė XVIII a. viduryje ir naudotos iki XIX a. antros pusės. Rusijoje kapotes naudojo pėstininkai, artilerijos ir karo inžinerijos kareiviai. Nuo XIX a. pradžios pionieriai naudojo fašininius peilius (rus. фашинный нож) – plačias, kiek išlenktas kapotes su medine rankena ir varine buožele (ar su bronzine rankena), kurių geležtės nugarėlė turėjo pjūkliškus dantis.
1832 m. kareiviai buvo apginkluoti sunkiomis trumpomis kapotėmis su tiesia geležte su pjūkliškais dantimis nugarėlėje ir lieta rankena su skersiniu. Šių kapočių makštys turėjo lizdą durtuvui. Tačiau pėstininkams trumpos kapotės buvo prasta apsauga nuo kavaleristų, o svėrė daug, todėl nuo XIX a. vidurio kapotėmis ginkluoti liko tik kariniai būgnininkai ir muzikantai, taip pat kareiviai gvardiečiai (prie išeiginės uniformos).
Egzistavo ir šautuvų kapotiniai durtuvai, kaip kalavijinių durtuvų rūšis.
Galerija redaguoti
-
Vokiškas 1898/05 m. pavyzdžio kapotinis durtuvas -
Švediška 1848 m. pavyzdžio kapotė -
Dvi kapotės ir kardas. 6 ir 7 – Prancūzijos jūrininkų kapotės.
