Tarimo baseinas

Tarimo baseinas (uig. تارىم ئويمانلىقى = Tarim oymanliqi, kin. 塔里木盆地) – vienas iš didžiausių nenuotakių baseinų pasaulyje, užimantis daugiau nei 400 000 km². Jis yra Kinijos Liaudies Respublikos Sindziango autonominiame regione. Regionas retai apgyvendintas uigūrų, kitų tiurkų tautų. Miestuose gyvena kinai chaniai.

Rytų Turkestano regionas Altišahras التى شهر
Šalis	Kinija (pietų Sindziangas)
Tautos	juedži > uigūrai > haniai
Turkestano regionai: Vakarų Turkestanas (Chorezmas, Fergana, Žetisu), Rytų Turkestanas (Altišahras, Džungarija, Turfanas, Ilio slėnis)

Geografija

Tarimo baseino upės ir miestai

Jo šiaurinė riba yra Tian Šanio, o pietinė – Kunluno kalnai. Didžiąją dalį baseino užima Taklamakano dykuma.

Geografinis regiono pavadinimas kilo nuo pagrindinės jo upės Tarimo, kuri yra nenuotaki. Į ją iš aplinkinių kalnų suteka daug mažesnių upių, neretai tampančių pagrindiniais miestų vandens šaltiniais. Rytinėje baseino dalyje yra didelis Lopnuro ežeras.

Istorija

Tarimo baseinas sudaro atskirą istorinį regioną. Tiurkų kalbomis šis regionas yra vadinamas Altišahr (uig. التى شهر = Altä-shähär), kas reiškia „šeši miestai“. Kinų kalba regionas žinomas kaip Huibu (kin. 回部, pinyin: Huibu, liet. Musulmonų gentys), Huidziangas (kin. 回疆, pinyin: Huijiang, liet. Musulmonų pasienis). XIX a. Vakarų šaltiniuose teritorija žinoma kaip Kašgarija (dėl svarbiausio tuo metu miesto Kašgaro) arba Uigūristanas, Uigūrija (tačiau šiuo terminu žinoma ir gretima Turfano įduba).

Seniausi regiono gyventojai buvo tocharai (kinų vadinti juedži). Jie čia sukūrė daug prekybinių miestų valstybių, kurios kinų šaltiniuose buvo žinomos kaip 36 vakarų valstybės. Jos buvo išsirikiavę pagal pietinį Taklamakano dykumos pakraštį (Loulanas, Hotanas, Kašgaras ir kt.), arba pagal šiaurinį (Karašahras, Kučia ir kt.). Tarpusavyje susijungusios prekybiniais karavanų keliais, jos sudarė pagrindą susiformuoti Šilko keliui.

Nuo paskutiniųjų amžių prieš mūsų erą regioną stipriai veikė Kinijos kultūra, ir jis buvo įtrauktas į Kinijos politinę orbitą. I a. pr. m. e.–II a. Kinijos imperija jį valdė kaip Vakarų teritorijų protektorato dalį. Tačiau Kinijai nusilpus ir atitraukus karius iš šio tolimo regiono, įtaką į jį išplėtė kita to meto imperija – Kušanų imperija, kurios dėka į Tarimo baseiną atkeliavo Budizmas, Brahmi raštas ir reiškėsi stipri Indijos kultūrinė įtaka. Tuo metu prekybiniai miestai grupavosi į penkias dideles karalystes, kurios buvo priklausomos nuo stipresnių tiurkų tautų: čia hegemoniją buvo įgijęs Žoužanų kaganatas, eftalitai, Tiurkų kaganatas.

VII a. Tangų dinastija atkūrė Kinijos kontrolę Tarimo baseine, ir įjungė karalystę į Ansi protektoratą. Baseinas padalintas į keturis administracinius vienetus, o pagrindiniuose jų miestuose rezidavo Kinijos armijos. 755 m. nusilpusi Kinija jas atitraukė, palikdama regioną Tibeto imperijai, o IX a. čia įsiviešpatavo Uigūrų kaganatas.

Uigūrų kaganatui yrant, Tarimo baseine valdžią paėmė tiurkai karlukai iš Žetisu, kurie įjungė jį į savo galingą Centrinės Azijos Karachanidų imperiją. 1134 m. jos teritorijoms sumažėjus, imperijai beliko tik Tarimo baseinas, o sostinė perkelta į Kašgarą.

XII a. Karachanidai pripažino galingos karakitajų karalystės, o 1212 m. jų chanatas įjungtas į Mongolų imperiją. Vėliau jį paveldėjo chanas Čagatajus, kurio chanatui priklausė visas Turkestanas. Po mongolų antpuolių Šilko kelio reikšmė nunyko. Vietos gyventojai uigūrai palaipsniui atsisakė budizmo ir įsitraukė į Islamo kultūrinę sferą. Dauguma jų iki XV a. priėmė islamą.

1347 m. Tarimo baseinas tapo Mogulistano dalimi. Tuo metu jis jau tapo žinomas tiurkišku terminu Altišahras, pažymint 6 stipriausius regiono miestus: Kašgarą, Učturfaną, Jarkendą, Hotaną, Aksu (kituose šaltiniuose – Karkiliką), Jengisarą.

XVIII a. viduryje Tarimo baseinas buvo prijungtas prie Čingų Kinijos ir po 1000 metų sugrįžo į Kinijos kultūrinę ir politinę sferą. Administraciškai jis buvo vadinamas „Pietiniu Tianšanio keliu“ (kin. 天山南路, pinyin: Tianshan Nanlu). Ilgainiui jis kartu su Džungarija ir Turfano įduba įjungtas į Sindziango provinciją, kurią administravo ambanai. Nepatenkinti Kinijos priespauda, Tarimo baseino uigūrai nuolat kėlė neramumus krašte. 1862–1877 m. jiems pavyko laikinai sukurti nepriklausomą valstybę Jetišarą.

Nuo XIX a. Tarimo baseinas priklauso Kinijai. Čia vyksta etninių kinų migracijos, mažėja uigūrų proporcija.