Atverti pagrindinį meniu
Jonas Naruškevičius
Gimė 1933 m. sausio 17 d. (86 metai)
Obeliai, Pandėlio valsčius
Veikla inžinierius mechanikas
Organizacijos Vilniaus Gedimino technikos universitetas
Pareigos docentas
Išsilavinimas technologijos mokslų daktaras
Alma mater Kauno politechnikos institutas

Jonas Naruškevičius (g. 1933 m. sausio 17 d. Obeliai, Pandėlio valsčius) – Lietuvos inžinierius mechanikas, suvirinimo specialistas, technologijos mokslų daktaras.

BiografijaKeisti

Gimė 8 vaikų ūkininko šeimoje, kuri 1944 m. kaip didžiažemė, buvo išbuožinta ir išvaryta iš namų. Tėvai sužinoję, kad yra įtraukti į tremtinių sąrašus, slapstėsi, todėl nebuvo išvežti. Jonas dvejus metus negalėjo mokytis, nes neturėjo nuolatinės gyvenamos vietos. 1947 m. įstojo į Pandėlio gimnazijos antrą klasę. 1950 m. baigė 7 klases ir įstojo į Vilniaus Politechnikumo (vėliau Vilniaus Žemės ūkio technikumas) elektrotechnikos skyrių. Gyveno iš menkos stipendijos, 1952 m. įsidarbino elektromonteriu Vilniaus universitete, tad materialinė padėtis pagerėjo. 1954 m. su pagyrimu baigęs technikumą, buvo paskirtas dirbti į „Žemprojektą“, o 1955 m. pašauktas į tarybinę armiją. 1958 m. grįžęs iš karinės tarnybos, įstojo ir 1964 m. baigė Kauno politechnikos instituto Vilniaus vakarinį skyrių, [1]19651968 m. KPI aspirantas, 1969 m. apgynė disertaciją „Suvirinimo lanko maitinimo šaltinio su paaukštinto dažnio generatoriumi tyrimas“, technikos mokslų kandidatas.

Studijuodamas dirbo inžinieriumi Vilniaus elektros tinkluose. 19641969 m. Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialo, 19692004 m. Vilniaus inžinerinio statybos instituto (nuo 1990 m. Vilniaus Gedimino technikos universitetas) dėstytojas, nuo 1972 m. docentas. 19721992 m. Lietuvos mokslinės techninės draugijos mašinų gamintojų suvirinimo sekcijos pirmininkas.

Nuo 1958 m. vyrų choro „Varpas“, kuris 1969 m. pasauliniame chorų konkurse laimėjo du aukso medalius, choristas.

Mokslinė veiklaKeisti

Mokslinių tyrimų sritys – induktyvieji ir talpiniai suvirinimo lanko maitinimo šaltiniai. Parašė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių. 4 išradimų autorius. [2]

BibliografijaKeisti

  • Suvirinimo įrenginiai ir technologija, su kitais, 2 d., 19781979 m.
  • Mašinų gamybos technologijos ir suvirinimo terminų rusų-lietuvių kalbų žodynas, su L. Kumpiku, 1996 m.
  • Suvirintojo vadovas, 2003 m.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Meistrautojas, suvirinimo specialistas, dainininkas, keliautojas. Žurnalas „Gedimino universitetas“, 2003 / Nr.1 (31)
  2. '. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 71 psl.