Johanesburgas (angl. Johannesburg) – miestas Pietų Afrikos Respublikoje, Gautengo provincijos centras. Vienas didžiausių šalies miestų, kuriame gyvena 2,03 mln. gyventojų (2005 m.). Metropolinėje teritorijoje gyvena 9,62 mln. gyventojų (2016 m.) 2590 km² plote. Tai vienas didžiausių pasaulio miestų, neturinčių priėjimo prie jūros ar svarbios upės.

Johanesburgas
angl. Johannesburg
Miesto centro panorama
Laiko juosta: (UTC+2)
Valstybė Pietų Afrikos Respublikos vėliava Pietų Afrikos Respublika
Provincija Gautengas
Įkūrimo data 1886 m.
Gyventojų (2011) 4 435 000
Plotas 1 664 km²
Tankumas (2011) 2 665 žm./km²
Altitudė 222 m
Tinklalapis [1]
Vikiteka Johanesburgas

Istorija redaguoti

Prieš atsikraustant europiečiams, dabartinėse miesto teritorijose gyveno bantų gentys. Johanesburgas įkurtas 1886 m. radus aukso Vitvatersrando kalne.[1] Per trumpą laiką mieste apsigyveno virš 100 tūkst. gyventojų. Netrukus tapo vienu svarbiausių aukso gavybos centrų pasaulyje. Johanesburgą kontroliavo afrikaneriai iki Antrojo Būrų karo, kai miesto kontrolę perėmė britai. Intensyviai vykdyta apartheido politika. Juodaodžiai gyventojai atskirti į suformuotą Soveto priemiestį.

Ekonomika redaguoti

Johanesburgas – vienas svarbiausių šalyje ekonominių, finansinių ir transporto centrų. Netoli miesto yra svarbiausias Afrikoje Johanesburgo tarptautinis oro uostas. Keliai ir geležinkeliai į visus svarbiausius šalies miestus ir uostus. Svarbiausia ūkio šaka – aukso gavyba. Plieno, cemento, chemijos, popieriaus, tekstilės, maisto pramonė.

Svarbiausi lankytiniai objektai redaguoti

  • Apartheido muziejus
  • Nelsono Mandelos muziejus
  • Afrikos istorijos muziejus
  • Johanesburgo zoologijos sodas
  • Keletas meno muziejų
  • 25 km nuo miesto esanti Sterkfontein fosilijų radimvietė (įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą), kur rasta Australopithecus africanus ir Australopithecine palaikai.

Sportas redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 180

Nuorodos redaguoti