Pontormas

Jakopas Pontormas arba tiesiog Pontormas (it. Jacopo da Pontormo, tikr. Jacopo Carucci, (1494–1557 m.) – italų XVI a. vėlyvojo renesanso dailininkas. Pontormas buvo vienu iš pirmųjų ir reikšmingiausių italų manierizmo atstovų. Priklausė Florencijos dailės mokyklai.

Pontormas pradėjo Italijos dailininkų nusisukimą nuo aukštojo renesanso didžiųjų meistrų, kaip Rafaelis ir Leonardas da Vinčis, estetinių normų. Žymiausiu jo darbu įvardijamas „Nuėmimas nuo kryžiaus“ (1525–28 m.).

1989 m. už 35,2 mln JAV dolerių parduotas Pontormo paveikslas „Alebardininko portretas“ kurį laiką buvo brangiausiu viešai parduotu Senųjų meistrų (iki XVIII a.) paveikslu meno istorijoje.

Biografija

Jakopas Karučis (it. Jacopo Carucci) gimė 1494 m. gegužės 24 d. netoli Empolio, Toskanoje, Pontormo miestelyje, nuo kurio gavo pravardę. Tėvas Bartolomėjas buvo Florencijos dailininkas, tačiau greitu laiku 1499 m. mirė, kaip ir dailininko motina Alesandra – 1504 m. Jakopas buvo paliktas senelės Monos Brigidos auklėjimui. Trylikametis Pontormas buvo išsiųstas į Florenciją, kur mokėsi pas keletą auklėtojų, tarp jų – pas Leonardą da Vinčį ir Pjerą di Kozimą. Apie 1512 m. Pontormas tapo Andrėjos del Sarto mokiniu, tiesa, trumpai.

Spėjamas Pontormo autoportretas paveiksle „Nuėmimas nuo kryžiaus“

Iš pradžių Pontormas sekė klasikine italų renesanso dailės tradicija, visų pirmą Mikelandželo. Po to jo darbai pradėjo įgauti savitus bruožus, keisto tiems laikams figūrų ir scenų traktavimo. Dėl to Pontormas neturėjo ryškios dailės mokyklos ar pasekėjų, išskyrus mokinį Bronziną. Pontormas daugiausiai tapė Florencijoje. 1519–20 m. buvo išvykęs ir ištapė Medičių vilą provincijoje to meto Florencijos dailininkams neįprastomis pastoralinėmis scenomis.

„Nuėmimas nuo kryžiaus“ (1525–28, bažnyčia Santa Feličita, Florencija)

1522 m. Florencijoje įsisiautėjus marui Pontormas pasitraukė į kartūzų vienuolyną prie Florencijos, kur nutapė freskų, išlikusių labai pažeistos būklės. 1528 m. Pontormas baigė savo žymiausią darbą − „Nuėmimą nuo kryžiaus“ Santa Felicita bažnyčioje Florencijoje. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį Pontormas skyrė Šv. Lauryno bazilikos freskos „Paskutinis teismas“ tapybai. Freska, deja, išlikusi tik fragmentais. Apie kitus jo vėlesnius darbus žinoma mažai. Manoma, kad tuo laikotarpiu Pontormas sirgo neuroze. Dailininkas palaidotas 1557 m. sausio 2 d. Santissima Annunziata bažnyčioje, Florencijoje.

Kūryba

Didelį autoritetą turėjusiose Dž. Vazario XVI a. dailininkų biografijose Pontormas buvo aprašytas neigiamai, todėl kelis šimtmečius po mirties dailininku buvo nesidomima, dėl ko didelė dalis paveikslų buvo labai laiko pažeisti.

Pontormas nusisuko nuo aukštojo Renesanso principų, grąžino į dailę planimetrinio vaizdavimo ir gotikinio stiliaus apraiškas. Žymiausiame jo darbe „Nuėmimas nuo kryžiaus“ (1525–28 m.), pvz., paveikslo erdvė perpildyta žmonių figūromis, eliminuota perspektyva, kuri buvo neatsiejama nuo aukštojo renesanso dailės. Paveikslo veikėjai kojomis neliečia žemės, be figūrų nėra jokių kitų detalių, netgi kryžiaus. Kristų prilaikantys cherubinai linksta nuo nesamos naštos, o paties Kristaus kūnas net ir nepaženklintas jokiu kančios ženklu. Įtampos zona perkelta į paveikslo viduryje atsiveriančią tuščią erdvę iš kurios tarsi krenta scenos veikėjai.

Dž. Vazaris, buvęs tuo metu konkuruojančios dailės mokyklos atstovu, griežtai pasisakė, kad nesupranta Pontormo. Pvz., kritikavo už tai, kad Pontormas pavaizdavo Dievą Tėvą prie Kristaus kojų, evangelistus – nuogus su knygomis rankose ir, apskritai, kompozicinius Pontormo sumanymus. Pontormas beveik visiškai nusikratė tradicinių religinių scenų vaizdavimo normų. Paveiksle „Šv. Juozapas Egipte“ gana akivaizdžiai pavaizduota Pontormo laikų Italija. Paveiksle „Madona su kūdikiu ir Šv. Jonu“ (apie 1525 m.) vaikai bando kažką parodyti žiūrovui, o kitame Madonos paveiksle (apie 1528 m.) jų veiduose atsispindi suaugusiųjų išgyvenimai, kai pati Madona tarsi glaudžiasi prie jų ieškodama atsparos.

Darbų galerija

„Šv. Juozapas Egipte“ (1517–18, Nacionalinė Londono galerija)
„Šv. Juozapas Egipte“, detalė
„Arkangelas Mykolas“, detalė (1519, Kolegijos galerija, Empolis)
„Šv. Antanas, abatas“, (1519, Uficių galerija, Florencija)
„Kozimas Medičis Senasis“ (1519, Uficių galerija, Florencija)
„Madona su kūdikiu ir Šv. Jonu“ (1523–25, Galerija Corsini, Florencija)
„Madona su kūdikiu ir Šv. Jonu“ (1527–28, Uficių galerija, Florencija)
„Vakarienė Emause“ (1525, Uficių galerija, Florencija)
„Šv, Jeronimas“ (1527–28, Žemutinės Saksonijos valstybinis muziejus, Hanoveris)
„Marijos susitikimas su Elžbieta“, detalė (1529, bažnyčia San Michelle, Carmignano)
„Alebardininko portretas“ (1529–30, J. Paul Getty muziejus, Los Andželas)
„Marijos Salviati portretas“ (1537–43, Uficių galerija, Florencija)