Vandenyno srovė

Vandenyno srovė (arba jūrų srovė) – jūrose ir vandenynuose kylantys vandens dalelių slenkamieji judesiai, dėl kurių vandens masės pernešamos tam tikromis trajektorijomis. Tai dalis pasaulinio vandenyno cirkuliacinės sistemos. Srovės kyla dėl gravitacijos, vėjų bei vandens tankio skirtumų ir yra svarbios paskirstant karštį iš pusiaujo sričių link polių. Vandenyno srovės veikia atmosferos cirkuliaciją ir pačios yra nuo jos priklausomos.^[1]

Sroves galima nusakyti vektoriais, kurie parodo vandens masės judėjimo greitį ir kryptį tam tikru momentu. Jūrų srovių greitis matuojamas metrais per sekundę arba mazgais (0,5144 m/s), debitas – sverdrupais (1 mln. m³/s). Srovių tekėjimo krypčiai didelį poveikį turi Žemės sukimosi kreipiamoji (Koriolio) jėga, kuri kreipia sroves Šiaurės pusrutulyje į dešinę, Pietų pusrutulyje – į kairę. Jūrų srovių režimui taip pat svarbios trinties bei išcentrinės jėgos.^[2]

Skirstymas redaguoti

Srovės skirstomos į:

gradientinės – jas sukelia horizontalus tankio gradientas, susidarantis dėl skirtingos temperatūros ir skirtingo druskingumo vandens masių sąlyčio. Šios toliau skirstomos:
- barogradientinės;
- tankio – susidaro sąsiauriuose, tarp skirtingo tankio jūrų;
- nuotėkio – susidaro dėl skirtingo vandens lygio;
- kompensacinės – priešsrovės, susidarančios po didžiosiomis srovėmis;
sukeltos vėjo – susidaro dėl vandens paviršiaus ir judančios oro masės trinties. Iš jų pagrindinės yra dreifinės, kurias sukelia vyraujantys, pastovūs, sezoniniai vėjai (pasatai, musonai, būdingi ciklonai ir kt.);
potvynių ir atoslūgių srovės – pakrantėse, sąsiauriuose kylančios srovės, susidarančios dėl potvynių ir atoslūgių.^[2]

Vandenyno srovės skirstomos pagal temperatūrą (šiltosios, kurių vanduo šiltesnis už aplinkinius vandenis, ir šaltosios, kurių vanduo šaltesnis už aplinkinius vandenis), pastovumą (nuolatinės, periodinės, besikeičiančios ir laikinos), judėjimą (tiesiaeigės, meandruojančios, cikloninės ir anticikloninės), gylį (paviršinės, giluminės ir priedugninės).^[2]

Reikšmė redaguoti

Didžiosios paviršinės srovės turi didelę reikšmę vandenyno medžiagų pernašai, lemia skirtingas klimatines sąlygas. Šiltosios srovės lemia švelnesnį ir drėgnesnį klimatą (pvz., dėl Golfo srovės Europos klimatas gerokai švelnesnis, nei tokiose pačiose platumose Šiaurės Amerikoje), o šaltosios – sausesnį ir kontrastingesnį klimatą (pvz., šalia Bengelos srovės plyti Namibo dykuma, šalia Peru srovės – Atakamos dykuma). Šaltosios srovės atneša daugiau deguonies, todėl aplink jas gausu planktono, yra svarbios žuvų ir kitų jūros organizmų santalkos. Be to, vandenyno srovės lemia vandens masių deguonies ir druskingumo zoninius ypatumus, dideliais atstumais perneša terigenines ir biologines medžiagas, žuvų ikrus, lervutes, mailių, plukdo ledkalnius.

Vandenyno srovėmis nuo seno kliautasi laivyboje (pvz., burinių laivų laikmečiu naudotasi Golfo srove keliaujant iš Karibų ir Pietų Amerikos į Europą).

Paviršinių ir gelminių (2000 m) srovių vizualizacija

Geografija redaguoti

Išskiriama keliasdešimt pagrindinių paviršinių vandenyno srovių.

Jos skirstomos į:^[1]

ekvatorinės – Šiaurės ekvatorinė, Pietų ekvatorinė, ekvatorinė priešsrovė;
subtropinė cirkuliacija – Golfo, Kurošijo (Šiaurės pusrutulyje), Brazilijos, Rytų Australijos, Adatos kyšulio (Pietų pusrutulyje);
subpoliarinė cirkuliacija – Šiaurės Atlanto, Norvegijos, Rytų Grenlandijos, Labradoro, Aliaskos, Aleutų, Ojašijo, Šiaurės Ramiojo vandenyno (Šiaurės pusrutulyje), Vedelio (Pietų pusrutulyje);
pietų poliaračio cirkuliacija – Vakarų Vėjų srovė.

Greičiausiai pasaulyje srūva Golfo srovė – didžiausias jos greitis paviršiuje siekia 9 km/h (vidutinis – 6,4 km/h).^[3] Ilgiausia ir galingiausia yra Vakarų Vėjų srovė. Jos ilgis siekia 20 000 km, plotis – 100–200 km, debitas – 130 mln. m³/s.^[4]