Irano geografija

Irano geografija – Irano gamtinių sąlygų aprašymas.

Irano topografinis žemėlapis

Elburso kalnai

Dešte Luto dykuma

Padėtis

Iranas priskiriamas prie Vidurinių Rytų – tarpinės dalies tarp Artimųjų Rytų ir Pietų Azijos. Šalies sausumos sienų ilgis – 5894 km. Ribojasi su Afganistanu (921 km), Armėnija (44 km), Azerbaidžanu (432 km + 179 km Nachičevanės AR), Iraku (1599 km), Pakistanu (959 km), Turkija (534 km), Turkmėnistanu (1148 km).

Taip pat 740 km tęsiasi Kaspijos jūros pakrantė ir dar ~1700 km Persijos ir Omano įlankų (Indijos vandenynas) krantai. Pakrantės daugiausia smėlėtos, kai kur pelkėtos, Persijos įlankos pakrantė uolėta, yra klifų. Persijos įlankoje ir Hormūzo sąsiauryje gausu salų (Chargas, Kišas, Lavanas, Kešmas, Larakas, Hormūzas, Hengamas).

Paviršius

Iranas – kalnuota šalis. Didžiąją jos dalį užima Irano kalnynas su 500–1000, 1000–2000 m aukščio plokščiakalniais ir >4000 m iškylančiais kalnagūbriais (Kuhbenano, Kuhrudo ir kt.). Šiaurėje iškilę Elburso kalnai (ten yra aukščiausia šalies vieta – Demavendo ugnikalnis, 5670 m), šiaurės rytuose – Turkmėnijos–Chorasano kalnai (Kopetdagas, Nišapuro kalnai), rytuose – Rytų Irano kalnai, pietuose – Makrano, pietvakariuose ir vakaruose – Zagroso kalnai. Šiaurės vakaruose prieina Armėnijos kalnynas, vakaruose – Kurdistano kalnai. Žemumos driekiasi tik palei Kaspijos jūrą ir pietvakariuose (Mesopotamijos žemumos dalis – Chuzestano lyguma).

Zagroso ir Elburso kalnuose gausu urvų (giliausias – Ghari Parau urvas, 751 m, ilgiausias – Ali Sadro urvas, 14 km) ir kitų karstinių formų, karštųjų mineralinių versmių. Zagroso pietryčiuose ir Hormuzo sąsiaurio pakrantėse yra druskinio karsto reiškinių. Irane dažni žemės drebėjimai (pastaraisiais laikais didžiausi 1990, 2003, 1893, 1978, 1968, 1962 m.).

Klimatas

Smėlio audra Irane

Irane vyrauja daugiausia žemyninis subtropinis klimatas su karšta vasara ir šalta šiaurėje bei šilta pietuose žiema. Pietų Kaspijos žemumoje ir Elburso kalnų šiauriniuose šlaituose klimatas jūrinis subtropinis, Persijos ir Omano įlankų pakrantėse – žemyninis atogrąžų.

Sausio mėnesio vidutinė temperatūra nuo –2 °C (šiaurėje) iki 15 °C (pietuose), liepos atitinkamai 25 °C ir 31 °C (dažnai aukščiausia temperatūra siekia 40–50 °C). Vasarą pučia karšti vėjai. Didesnėje Irano teritorijos dalyje (vidinėse Irano srityse) per metus iškrinta 50–500 mm (daugiausia žiemą ir pavasarį), prie Kaspijos jūros – 1000–2000 mm kritulių. Sausiausi yra Irano rytiniai rajonai (Sistano įduboje per metus iškrinta 50–60 mm kritulių).

Dažnos sausros, smėlio audros.

• Aukščiausia užfiksuota temperatūra: +54 °C (Ahvazas, 2017 m. birželio 29 d.)
• Žemiausia užfiksuota temperatūra: -36,0 °C (Sakezas, 1972 m.)

Šah Bahramo upė pietvakarių Irane

Hidrografija

Didesniosios šalies dalies vandens telkiniai priklauso Indijos vandenyno baseinui. Į šiam baseinui priklausantį Šat al Arabo (Tigro ir Eufrato) baseiną teka ilgiausia šalies upė Karūnas (950 km), taip pat Kerchė, Dijala, Mažasis Zabas. Tiesiai į Persijos įlanką teka Mondas, į Hormūzo sąsiaurį – Mehranas, Kolis, į Omano įlanką – Gabrikas, Bahu Kalatas. Šiaurinės šalies upės priklauso nenuotakiam Kaspijos jūros baseinui – Araksas, Atrekas, Sefidrudas. Daug kitų upių taip pat teka į uždarus baseinus (Telcherudas, Harirudas, Zajanderudas ir kt.).

Upės nevandeningos, vidinėse srityse išdžiūstančios. Ežerai daugiausia seklūs ir druskingi; daugelis jų vasarą išdžiūsta, virsta druskos dykumomis arba druskožemių liūnais. Didžiausi ežerai, neskaitant Kaspijos, – Urmijos ežeras, Namakas. Upės daug kur patvenktos. Didžiausi tvenkiniai – Amir Kabiras (prie Karadžo upės), Mandžilio (prie Sefidrudo), Šahid Abas Puro (prie Karūno), Dizo (prie Dizfulio).

Aukštikalnėse (Elburse) yra ledynų.

Dirvožemiai

Kraštovaizdis Golestane

Dirvožemiai Irane daugiausia pusdykumių ir dykumų pilkžemiai ir kalkžemiai. Persijos įlankos pakrantėje, Chuzestano žemumoje ir druskingų ežerų pakrantėse – druskožemiai, Pietų Kaspijos žemumoje – šlynžemiai, Elburso šiaurinių priekalnių žemumose – rudžemiai, Armėnijos kalnyne – kaštonžemiai ir kalciažemiai.

Būdingas dykumėjimas, dirvožemių druskėjimas.

Gamta

Kalnų ožiai Turano nacionaliniame parke

Irano miškingumas 2005 m. buvo 6,7 %. Miškai veši daugiausia Elburso šiaurės šlaituose (plačialapių medžių Hirkanijos miškai). Zagroso kalnų šiaurinėje ir vidurinėje dalyse (iki 2500 m aukščio) auga ąžuolynai. Kitur auga kserofitiniai krūmynai, pistacijų giraitės, kadagynai, plyti stepės, Chuzestano žemumoje – meldynai, nendrynai. Vidiniuose plokščiakalniuose plyti daugiausia akmeningosios ir skaldingosios dykumos – (Dešte Keviras, Dešte Lutas), pusdykumės ir druskopelkės. Akmeningųjų dykumų yra ir Zagroso pietryčiuose (tarpukalnių įdubose) bei Rytų Irano kalnuose. Pietinėse dykumose yra oazių su datulinių finikų giraitėmis, salų pakrantėse (pvz., Kešme) – mangrovių sąžalynų.

Irane sutinkami kalnų ožiai ir kalniniai avinai, gazelės, kulanai, šernai, rudieji lokiai, leopardai, nendrynų katės, šakalai, vilkai, hienos, karakalai, lapės. XX a. pr. išnyko čia gyvenę azijiniai liūtai, Kaspijos tigrai. Yra negausios azijinių gepardų, himalajinių lokių, Persijos danielių populiacijos.

Gausu paukščių (Kaspijos jūros ir Persijos įlankos pakrantėse – flamingų, pelikanų, tilvikų, žąsų, ančių). Daug graužikų ir roplių (gyvačių, varanų, driežų). Sarbazo upėje (Beludžistane) veisiasi krokodilai, Persijos įlankos pakrantėje – jūriniai žalieji vėžliai bei bisos, sutinkami diugoniai, delfinai. Iranas pasižymi didele bioįvairove.

Saugomos teritorijos užima 4,8 % Irano teritorijos. Įsteigti 23 nacionaliniai parkai (didžiausi – Turano nacionalinis parkas, Urmijos ežero nacionalinis parkas, Keviro nacionalinis parkas, Golestano nacionalinis parkas), yra biosferos rezervatų, gamtos draustinių.