Halofitas
Halofitai (sen. gr. ἅλας 'druska' + sen. gr. φυτόν 'augalas') – augalai, prisitaikę augti druskingoje aplinkoje – jūrų pakrantėse, druskožemiuose, maršose ir pan.
Druska (natrio ir chloro jonai) daugeliui augalų pražūtinga, nes sutrikdo medžiagų apykaitą ląstelėse, pažeidžia organoidus. Tačiau halofitai prisitaikę prie druskos poveikio – krinohalofitai druskos perteklių šalina per specialias liaukas (pvz., balandūnė) ar hidatodes (eglūnas), euhalofitai – kaupia ląstelėse (druskė, jūrasmiltė, gajutė, pluoštagėlė), bet jų didelėse vakuolėse esantis vanduo mažina druskos koncentraciją, glikohalofitai dėl šaknų savybių blogai praleidžia druskas (pvz., kietis, kermėkas).[1][2] Daugelis halofitų pasižymi mėsingais lapais ir stiebais.[2]
Pagal buveines halofitai skirstomi į vandens (akvahalofitus), sausumos (terestrohalofitus) ir orinius (aerohalofitus), pagal druskingumo toleranciją halofitai skiriami į oligohalofitus (pakenčia 0,01–0,1 % druskingumą), mezohalofitus (0,1–1 %) ir euhalofitus (>1 %).[3]
Lietuvoje halofitai savaime auga pajūryje ir prie mineralinių šaltinių (smiltyninė druskė, sultingoji jūrasmiltė, pajūrinis pelėžirnis), kaip ruderalinis halofitas plinta skėstašakė žalvė.[1]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 Zigmantas Gudžinskas. Halofitai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
- ↑ 2,0 2,1 Галофиты,Большая советская энциклопедия, T. VI (Газлифт—Гоголево). – Москва: Советская энциклопедия, 1971
- ↑ „Halophytes: Classification and Characters of Halophytes“