Haličo-Voluinės žygis į Lietuvą (1276)
| Haličo-Voluinės kunigaikštystės žygis į Lietuvą | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
 Haličo-Voluinės kunigaikštystė
|
Lietuvos kunigaikštystė | ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Vladimiras Vosilkovičius |  Traidenis
| ||||||||
Haličo-Voluinės žygis į Lietuvą – 1276 m. vasarą įvykęs pasienio konfliktas, Haličo-Voluinės kunigaikštystės kariaunos žygis į Lietuvai priklausiusią Slanimo žemę.
Žygis aprašytas Haličo-Voluinės metraštyje.[1] Jame nurodoma, kad žygis buvo surengtas po to, kai Traidenis Gardino ir Slanimo žemėje apgyvendino „iš vokiečių“ atėjusius prūsus (greičiausiai – po Didžiojo prūsų sukilimo pralaimėjimo į Lietuvą pasitraukusius prūsus). Šios žemės naujakurių apgyvendinimui buvo pasiriktos netrukus po to, kai 1258 m. jas užėmė Lietuva. Voluinės pajėgų puolimo tikslas greičiausiai buvo atsiimti šias teritorijas.
Užpuolikų pajėgoms vadovavo neįvardintas Voluinės kunigaikščio Vladimiro Vasilkovičiaus brolis ir Haličo kunigaikštis Levas.[1] Kariuomenių dydžiai ir lietuvių pajėgų vado vardas metraštyje nenurodomas,[1] paprastai manoma, kad lietuvių pajėgoms vadovavo vėliau Lietuvos valdovu tapęs, o tuo metu kovų su Haliču-Voluine aprašymuose dažnai minimas Traidenis. Taip pat tikėtina, kad dėl trumpo užpuolimo pobūdžio lietuviai nespėjo mobilizuoti didesnių pajėgų, kas leido užpuolikams su grobiu sąlyginai sėkmingai pasitraukti.
Žygio aprašymas trumpas, jame nurodoma, kad užpuolikai „paėmė žemę, tačiau joje neatsisėdo“ (orig. взяста Ђ, а быша землЂ не подъсЂдалЂ).[1] Iš sekančiame metraščio sakinyje pateikiamos informacijos galima manyti, kad šis žygis buvo vienas iš tuo metu vykusio karo išpuolių. Atsakydamas į šį išpuolį Traidenis pasiuntė savo brolio Sirpučio vadovaujamas pajėgas į Kamenę, su kuriomis kovodamos Volodimiro pajėgos užėmė „Turiską prie Nemumo“.[1]
Šaltiniai
redaguoti- Галицко-Волынская летопись (подг. О.П.Лихачевой) / ПЛДР: XIII век. – М., 1981. – 236–425.
- Полное собрание русских летописей. Т. 2. Стб. 874