Gvajkurų kalbos

Gvajkurų kalbos, dar vadinamos gvajkuranų kalbos, vajkuranų kalbos – Pietų Amerikos indėnų kalbų šeima, kurios kalbomis kalba gvajkurų gentys. Vartojamos Argentinoje, Paragvajuje, Brazilijoje (Pietų Mato Grose), rytų Bolivijoje. Kalbančiųjų skaičius ~60 tūkst. (2000 m.).

Gvajkurų kalbos dažnai jungiamos į hipotetinę matakų-gvajkurų grupę.

Skirstymas

Gvajkurų kalbos skirstomos į 3 atšakas ir 7 kalbas. Kiekviena kalba turi daug dialektų.

• Gvajkurų atšaka
  • Kadivėjų (mbaja) [kbc]
• Pietų atšaka
  • Pilagų [plg]
  • Tobų [tob]
  • mokovių [moc]
  • Abiponų (†) [axb]
• Rytų atšaka
  • Gvačių (†)
  • Pajagvų (†)

Abiponų kalba ir rytų atšakos kalbos mirusios. Gausiausia yra tobų kalba, kurią vartoja ~40 tūkst. žmonių.

Fonetika

Gvajkurų kalboms būdingas paprastas vokalizmas (4-6 balsiai), daug uvuliarinių (q, G), palatalinių priebalsių, glotalinių pauzių. Abiponų kalba išsiskiria itin dažna priebalsių samplaika (ypač žodžių pradžiose ir pabaigose), tobų ir kitose kalbose tai pasitaiko rečiau, skiemenys pakankamai atviri.

Morfologija

Gvajkurų kalbos agliutinacinės – naujos žodžio reikšmės sudaromos pridedant priešdėlius ir priesagas. Daiktavardžiai kaitomi giminėmis, priklausomybės ryšiais. Veiksmažodžiai – laikais, asmenimis, skaičiais. Kaduvėjų kalboje yra leksiškai ir gramatiškai atskira vyrų kalba ir moterių bei vaikų kalba.

Nuorodos

• guay MultiTree kalbos kodo „guay“ informacija (angl. MultiTree: A Digital Library of Language Relationships: Information by code: „guay“)
• Ethnologue informacija