Graikų komedija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Graikų komedija, kaip literatūros žanras, išsivystė Atėnų politinio ir socialinio gyvenimo kontekste bei tapo atspindžiu visko, kas buvo charakteringa atėniečiams. Remiantis Aristoteliu, komedija savo pirminę formą įgavo Megaros ir Sicijono miestuose, šių miestų gyventojai buvo pagarsėję savo šiurkštaus humoro ir absurdo jausmu. Susarionas, vienas iš ankstyvųjų poetų komikų, buvo kilęs iš Megaros miesto.

Senoji komedija

Kaukė, naudota komedijoje (II a. pr. m. e.)

Iš išorės komedija buvo pati ekstravagantiškiausia parodija, karikatūra, o iš esmės tai buvo pats kandžiausias plūdimas ir žmogaus šmeižimas. Satyra ir koneveikimas buvo nukreipti prieš visų nemėgstamus asmenis, kuriuos ne tik vadino tokiais epitetais kaip bailys, kvailys ir sukčius, bet jie buvo reprezentuojami sakant ir darant viską, kas buvo niekinga, pavyzdžiui, vaizdavimas jo kenčiant absurdiškas situacijas ir pažeminimą. Bet vien tik tai nebūtų sulaukę tokio komedijos pripažinimo ir pavergę tokius rafinuotus ir išsilavinusius piliečius kaip graikai. Komikas dramaturgas, kuris galėjo gauti galimybę būti išklausytas Atėnuose, privalėjo iš tragedijos perimti visas jos geriausias savybes, tokiais kaip choro šokiai, aktorių kaukės, sceninės dekoracijos ir scenografija, ir visų svarbiausia – stilistiškai taisyklinga graikų kalba, nes viso to iš dramaturgo reikalavo žiūrovai, lygiai kaip iš poeto lyriko ar oratoriaus. Tokiu būdu komedija tapo pripažinta dramos atšaka, pasižyminti puikiais gyvybingais dialogais bei poetiniu subtilumu chorinėse partijose.

Senoji komedija buvo politinio pobūdžio. Ji puldavo atskirus asmenis, garsius politinius veikėjus, rodydavo skirtingų luomų santykius, nagrinėdavo filosofijos, mokslo, meno, literatūros klausimus. Įžymiausias šios Senosios komedijos kūrėjas, kurį F. Engelsas pavadino „komedijos tėvu", buvo Aristofanas (apie 445–385 m. pr. m. e.). Poetas nurodo, jog rašytojas turįs tarnauti savo tautai, jis turįs „daryti savo piliečius geresniais", pavyzdžiais rodyti jiems kelią į šaunumą: „Kas vaikams yra mokytojas, tas suaugusiems poetas". Aristofanas turėjo įtakos ir naujųjų laikų rašytojams: Rablė (XVI a.), Svifto ir Fildingo (XVII a.) kūryboje jaučiamas senojo dramaturgo poveikis.

Pirmoji komedija buvo suvaidinta 486 m. pr. m. e. Žymiausi senieji komedijų kūrėjai buvo Kratinas, Eupolis ir Aristofanas. Deja, tik pastarojo kūriniai išliko iki šių dienų.

Vidurinė komedija

Riba tarp Senosios ir Viduriniosios komedijos nėra labai aiški. Tačiau šios dvi komedijos turi reikšminių skirtumų, kurie padeda atskirt vieną laikotarpį nuo kito. Trys pagrindiniai skirtumai, kuriais Vidurinė komedija skyrėsi nuo Senosios:

• Neturėjo choro.
• Visuomenės veikėjai spektakliuose nebebuvo mėgdžiojami ar įasmeninami.
• Pajuokos objektai dažniau buvo minimi apibendrintai, neišskiriant konkretaus žmogaus.

Kur Senoji komedija parodijavo ir rašė pamfletus, Vidurinė komedija kritikavo ir recenzavo. Viduriniosios komedijos laikotarpis truko nuo Peloponeso karo pabaigos iki kol Atėnus užgrobė Aleksandras Makedonietis; maždaug nuo V a. pr. m. e. pabaigos iki IV a. pr. m. e. vidurio. Tai buvo neapsakomai produktyvus spektaklių laikotarpis, tačiau nukentėjo savitas stilius. Mėgiamiausios temos buvo to laikotarpio literatūra ir socialinės ypatybės, kurios buvo nagrinėjamos pasitelkiant lengvą, o ne grubią pajuokos formą. Nuostabieji Eschilo ir Sofoklio kūriniai, puikiausios ištraukos iš Homero ir patys gražiausi lyriniai Pindaro bei Simonido eilėraščiai buvo laisvai parodijuojami, tačiau buvo nepamirštami ir elementai iš mitologijos. Kalbant apie visuomenę, dažniausiai būdavo puolamos tam tikros visuomenės „grupės“, kaip prostitutės, veltėdžiai, puotautojai, ypatingai – arogantiški virėjai, kurie visada buvo mėgstamiausias viduriniosios komedijos taikinys.

Viduriniosios komedijos kūrėjų darbų neišliko, išskyrus Aristofano „Plutas“.

Naujoji komedija

Naujosios komedijos laikotarpis tęsėsi per Aleksandro Makedoniečio užkariavimus ir baigėsi maždaug 260 m. pr. m. e. Šio žanro komediją būtų geriau nagrinėti iš romėnų literatūros pozicijų, pasiremiant Plautu bei Terencu, nei remiantis negausiais graikų komedijos fragmentais, kurie pasiekė mus (nors XX a. buvo atrastas pilnas Menanderio, vieno iš pagrindinių Naujosios komedijos autorių, kūrinys „Dyskolos“). Tai vienintelis išlikęs Naujosios komedijos pavyzdys. Taip pat yra išlikę keli trumpi Menanderio kūrinių fragmentai iš spektaklių „Arbitražas“, „Mergina iš Samos“, „Nukirpta mergina“ ir „Didvyris“). Pirmą kartą komedijoje meilė tapo pagrindiniu elementu, bet retai tai būdavo nuoširdi meilė. Spektaklio personažai, tokie kaip dominuojantis tėvas, kuris dažniausiai pats pasiduoda toms ydoms ir blogybėms, dėl kurių priekaištavo savo sūnui, taip pat gobšus ilgaliežuvis kareivis tik ką grįžęs iš karo, dideli turtai ir tuščia galva papildo jų personažus. Bendrai vertinant, personažai buvo beveik tokie patys kaip Viduriniojoje komedijoje, tik prisidėjo keli naujieji. Akivaizdu, kad Naujoji komedija reprezentavo pačius ryškiausius Atėniečių bruožus, tačiau nesistengė jų patobulinti, nes silpną to laikotarpio moralę vaizdavo šviesiomis spalvomis.

Ko gero, žymiausias Graikų komedijų autorius buvo Aristofanas. Jis buvo kilęs iš palyginti turtingos šeimos, taigi gerai išsilavinęs. Jis yra žinomas komedijų, tokių kaip „Paukščiai“, skirtų Atėnų dramos festivaliams, rašytojas. Jo kūriniai yra vieninteliai išlikę pilni Senosios komedijos pavyzdžiai, tačiau išliko dideli jo amžininkų Kratino ir Eupolio darbų fragmentai. Dauguma Aristofano kūrinių buvo politinio pobūdžio, dažnai išjuokdavo visuomenėje gerai žinomus Atėniečius ir jų elgesį Peloponeso karo metu ir po jo. Užuominos jo tekste leidžia teigti, kad jis kelis kartus galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už Atėnų vardo šmeižimą, žinoma, kiek tame yra tiesos neįmanoma pasakyti. Jo pjesei „Varlės“ buvo suteikta neregėta garbė būti suvaidintai antrą kartą. Nes tais laikais spektakliai būdavo vaidinami tik vieną kartą. Pasak vėlesniųjų Aristofano biografų, jis taip pat buvo ir apdovanotas už tai.