ES integracija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Europos Sąjungos (ES) integracija – procesas, kai valstybės susitaria ne tik dėl tarpusavio santykių, bet ir dėl to, kad kai kurie jų vidaus gyvenimo klausimai ir reikalai bus tvarkomi bendrai. Tuo tikslu valstybės steigia ir bendras institucijas, kurioms paveda tvarkyti tuos reikalus, leidžia teisės aktus, kurie galioja iš karto visose dalyvaujančiose valstybėse

Anglių ir plieno bendrija

ES, kokią ją žinome šiandien, pradžia buvo 1952 m. įkurta Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB). Ją įkūrė Belgija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai. Siekiant išlaikyti ilgalaikę taiką, buvo sumanyta perimti iš valstybių teisę kontroliuoti anglies ir plieno – pasaulinių karų pagrindinių žaliavų – išteklius ir tą daryti bendrai.

Ekonominė bendrija

Paskatintos savo sėkmės, siekdamos panaikinti prekybos kliūtis ir sukurti bendrąją rinką, netrukus tos pačios šešios šalys nusprendė sujungti ir kitus savo šalių ekonomikos sektorius, tokius kaip žemės ūkis. 1958 m. šios šešios šalys įkūrė Europos ekonominę bendriją (EEB) ir Europos atominės energijos bendriją (Euratomą). 1967 m. šių trijų Bendrijų institucijos buvo sujungtos. Bėgant laikui per kelis plėtros etapus prie Europos Bendrijų (EB), arba Europos Sąjungos (po 1993 m. Mastrichto sutarties), prisijungė daugiau Europos šalių.

Naujas integracijos etapas

2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusi Lisabonos sutartis yra ne tiek konstitucinė, kiek ankstesniąsias sutartis iš dalies keičianti sutartis. Ji iš dalies keičia Europos Sąjungos (Mastrichto) ir Europos bendrijos steigimo (Romos) sutartis. Joje apibrėžta nauja institucinė sandara, kuria siekiama, kad Europos Sąjunga būtų demokratiškesnė, skaidresnė ir veiksmingesnė. Kartu ja siekiama pagerinti pasauliniu lygiu ES vykdomų veiksmų suderinamumą ir matomumą.

Tokiu būdu integracija reiškia, kad šalys bendrai sprendžia daugelį klausimų ir tvirtina įvairiausių sričių politikos kryptis: nuo žemės ūkio iki kultūros, nuo vartotojų reikalų iki konkurencijos, nuo aplinkos apsaugos ir energijos iki transporto ir prekybos.