Atverti pagrindinį meniu
Egipto palydovinė nuotrauka

Geografiškai didžioji Egipto teritorijos dalis yra Šiaurės Afrikoje, tačiau Egiptui priklauso ir Sinajaus pusiasalis, kuris laikomas Artimųjų Rytų dalimi.

Teritorija ir sienosKeisti

Sausumos sienos ilgis – 2689 km. Vakaruose ribojasi su Libija (1150 km), rytuose – su Gazos ruožu (11 km) ir Izraeliu (255 km), pietuose – su Sudanu (1273 km). Egipto Viduržemio jūros pakrantės ilgis yra apie 1000 km, o Raudonosios jūros, įskaitant Akabos įlanką, – apie 1900 km.[1]

Egipto plotas yra 1 001 450 km² (tame tarpe 6000 km² vandenų), o tai yra keturis kartus didesnė teritorija nei Jungtinės Karalystė, dukart didesnė nei Prancūzija ir triskart didesnė nei Vokietija. Iš šiaurės į pietus tiesia linija ilgiausias atstumas yra 1 024 km, o iš rytų į vakarus 1 240 km.

Žemiausias taškas – Kataros įduba (-133 m), aukščiausias taškas – Kotrynos kalnas (2629 m).

Gamtiniai ištekliaiKeisti

Gamtiniai regionaiKeisti

Didžioji dalis Egipto yra dykuma. Tik 35 000 km² – 3,5 % jo teritorijos yra nuolat apgyvendinta ir dirbama žemė. Likusią dalį užima nuo Afrikos Atlanto pakrantės į rytus per visą žemyną besitęsiančios dykumos, kurios toliau tęsiasi Artimuosiuose Rytuose. Drėkinamos žemės užima 32 460 km² (1993 m., vertinimas).

Lemiamą reikšmę Egipto topografijai turi Nilas. Jis dalina dykumos plokščiakalnį į dvi skirtingo dydžio dalis – Libijos ir Rytų dykumas. Kartu su Sinajaus pusiasaliu tai suformuoja pagrindinius gamtinius Egipto regionus:

Nilo slėnis ir deltaKeisti

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Nilas ir Nilo delta.
 
Nilo slėnis

Nilo slėnis ir delta, didžiausia pasaulyje oazė, yra sukurti ilgiausios pasaulio upės. Be šios upės Egiptas būtų vientisa dykuma. Nors Nilo slėnis ir delta užima tik apie 5,5 % Egipto teritorijos, tai yra svarbiausi regionai, kuriuose yra dirbama žemė ir gyvena apie 99 proc. gyventojų. Nilo slėnis tęsiasi maždaug 800 km nuo Asuano iki Kairo pakraščių. Nilo slėnis vadinamas Aukštutiniu Egiptu, o Nilo delta – Žemutiniu Egiptu. Kai kuriose vietose palei Nilo krantus iškyla stačios uolos, kitur Nilo pakrantės yra lėkštos ir čia galima užsiimti žemės ūkiu. Anksčiau vasarą patvinstantis Nilas atnešdavo vandenį ir dumblą ir taip sudarydavo sąlygas verstis žemdirbyste žemėse, kurios paprastai yra labai sausos. Po Asuano užtvankos pastatymo Nilo slėnio žemdirbystė priklauso nuo irigacijos. Nilo deltą sudaro žemos, lygios žemės. Kai kurios deltos vietos yra pelkėtos ir su stovinčiu vandeniu, taigi nelabai tinkančios žemės ūkiui. Kitose deltos vietose vyksta intensyvi žemdirbystė.

Baltojo Nilo, kuris prasideda Viktorijos ežere Ugandoje, atiteka apie 28% Nilo vandens, kuris pasiekia Egiptą. Baltojo Nilo nuolydis nuo Viktorijos ežero iki Džubos Pietų Sudane siekia apie 600 m. Per tolimesnius 1600 km nuo Džubos iki Sudano sostinės Chartumo nuolydis sudaro tik 75 m. Pietų Sudane Baltasis Nilas teka per Sudą, lėkštą lygumą su pelkine augalija ir jo tėkmė sulėtėja beveik iki sustojimo.

Iš Mėlynojo Nilo, kuris prasideda Tanos ežere Etiopijoje, atiteka apie 58% Nilo vandens, kuris pasiekia Egiptą. Ši upė, kuri susijungia su Baltuoju Nilu ties Chartumu, teka statesne vaga ir skirtingai nuo Baltojo Nilo perneša nemažai nuosėdų. Net keletą kilometrų šiauriau Chartumo upės vanduo, arčiau rytinio kranto (atitekantis iš Mėlynojo Nilo) yra vizualiai drumstesnis, tuo tarpu vanduo arčiau vakarinio kranto (atitekantis iš Baltojo Nilo) yra skaidrus.

Žymiai trumpesnė Atbara, kuri taip pat išteka iš Etiopijos, į Nilą įteka šiauriau Chartumo tarp penktojo ir šeštojo slenksčio. Ja atiteka apie 14 proc. Nilo vandens, kuris pasiekia Egiptą. Sausuoju sezonu, kuris trunka nuo sausio iki birželio mėn., Atbara susitraukia į keletą izoliuotų vandens telkinių. Vėliau, vasaros pabaigoje, kai Etiopijos aukštikalnėse iškrinta lietus, Atbara patvinsta ir sudaro 22 proc. Nilo tėkmės.

Panašiai keičiasi ir Mėlynojo Nilo vandeningumas. Sausuoju sezonu juo atiteka 17 proc., o drėgnuoju – 68 proc. Nilo vandens.

NuorodosKeisti

  1. Egypt. (2012). Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica.