Didžiųjų Lukų apgultis

Didžiųjų Lukų apsiaustis
Livonijos karas
Steponas Batoras Didžiųjų Lukų apsiausties metu 1580 m. Francesco Corsi (1831)
Data 1580 m. rugpjūčio 25 d. – rugsėjo 5 d. Vieta Didieji Lukai Rezultatas ATR pergalė, tvirtovės užėmimas
Priešininkai
Abiejų Tautų Respublika Transilvanijos kunigaikštystė	Rusijos carystė
Vadai
Steponas Batoras	Ivanas Voeikovas
Pajėgos
~50 tūkst. karių	6–7 tūkst karių
Aukos
Nežinoma	Visi

Didžiųjų Lukų apgultis (rus. Осада Великих Лук, lenk. Oblężenie Wielkich Łuk) – 1580 m. rugpjūčio 25 – rugsėjo 5 d. vykęs Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos carystės kariuomenių mūšis dėl Didžiųjų Lukų, miesto apgultis ir užėmimas, 1577–1582 m. ATR ir Rusijos karo (Livonijos karo) dalis. Velikyje Lukų tvirtovė, kurioje Livonijos karo pradžioje buvo įsikūręs caro Ivano Rūsčiojo štabas, turėjo didelę strateginę reikšmę. Ją užėmus Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei atsivėrė operatyvinė erdvė ir galimybė veržtis gilyn į Rusijos carystės teritoriją, pulti Pskovą ir Novgorodą, taip pat Tverę ir Maskvą, taip pat galimybė iš esmės atkirsti Livonijoje buvusią Rusijos kariuomenę nuo centrinių tuometinės Rusijos teritorijų.

Priešistorė

1580 m. liepos 18 d. Čašnikuose įvykusiose karaliaus Stepono Batoro sušauktoje ATR etmonų taryboje buvo svarstomi du tolimesni kampanijos planai – žygiuoti į Pskovą arba į Smolenską. Po ilgų diskusijų buvo pasirinktas tarpinis variantas – atakuoti strateginę reikšmę turėjusį Rusijos nuo 1478 m. valdomą Didžiųjų Lukų miestą. Užėmus pastarąjį buvo planuojama tęsti žygį į Pskovą ir taip atkirsti Livonijoje esančią rusų kariuomenę nuo Rusijos.

Didžiųjų Lukų tvirtovė buvo medinių ir žemės įtvirtinimų kompleksas, iš vienos pusės dengiamas Lovatės upės. Prie tvirtovės buvusį medinį meistą rusų pajėgos sudegino, taip iš ATR atimdamos galimybę dengtis miestu.

Apgulties eiga

ATR kariuomenė, kurią sudarė 50 tūkstančių karių (daugiausia vokiečių ir vengrų samdiniai), rugsėjo 1 d. apsiautė apie 6-7 tūkst. dydžio maskvėnų pajėgų, vadovaujamų gubenatoriaus Ivano Voeikovo, ginamą Velikyje Lukų tvirtovę. Pirmieji ATR daliniai prie meisto pasirodė jau rugpjūčio 25 d., todėl rusiškuose šaltiniuose apsiausties pradžia nurodoma ši data.

Siekdamas sumažinti medinės tvirtovės atsparumą artilerijos apšaudymui, Voeikovas įsakė ją uždengti iš viršaus nuleistais krepšiais su žeme ir velėna. Dėl šios priežasties rugsėjo 1 d. prasidėjęs arilerijos apšaudymas tvirtovės sienoms rimtesnės žalos nepadarė. Batoras, matydamas, kad sienų nepavyksta padegti karštais patrankų sviediniais, davė įsakymą šturmuoti tvirtovę. Pirmąjį šturmą gynėjai atrėmė, rusų šaltiniu teigimu ATR pajėgos patyrė atremtas iki 200 žmonių nuostolių. Tuo pat metu garnizonui pavyko surengti išpuolį ir netgi pagrobti karališkąją vėliavą.

Siekdami palengvinti puolimą, italų inžineriaus Dominiko Ridolfino (it. Domenico Ridolfini) iš Kamerino, vadovaujami ATR kariai iškasė pylimą, užtvenkusį Lovatę.

Velikije Lukųt virtovė (XVII a. 7 dešimtmečio brėžinys)

Nepavykus šturmui S. Batoras įsakė apšaudyti papildomai neapsaugotus tvirtovės bokštus, tačiau juose kilusius gaisrus garnizonui pavyko užgesinti. Vienai iš ATR artilerijos baterijų vadovavo D. Ridolfinis. Kita atakos kryptimi tapo sprendimas kasti tunelius po tvirtovės sienomis ir jas išsprogdinti. Sprogimas sugriovė dalį sienos, tačiau tvirtovės gynėjams pavyko jį išlaikyti ir naudojantis šlapiomis odomis užgesinti kilusius gaisrus. Rugsėjo 5 d. naktį ATR kariams pavyko padegti vieną iš tvirtovės bokštų. Stiprus vėjas prisidėjo prie ugnies plitimo, o su ja kovoti atskubėję gynėjai nebegalėjo pakankamai pasipriešinti apsiautėjams. Plečiantis gaisrui ATR pajėgoms pavyko įsiveržti į tvirtovę.

Mieste vykusių mūšių metu žuvo visi miesto gynėjai, įskaitant Voeikovą. Anot įvykių dalyvio Dzialynskio, „mūsiškiai padarė gėdingą ir didžiulę žmogžudystę, norėdami atkeršyti už savo žuvusius bendražygius… Į nieką nekreipė dėmesio ir žudė ir senus, ir jaunus, moteris ir vaikus… Visi buvo užsiėmęs žmogžudystėmis ir plėšimais, todėl gaisro niekas negesino. Ugnis apėmė visą tvirtovę ir nebebuvo ką gelbėti“. .

Kovų ir plėšikavimų įkarštyje ATR kariai nepastebėjo kad ugnis priartėjo prie parako arsenalo. Anot to paties Dzialynskio, po įvykusio arsenalo sprogimo žuvo apie 200 ATR karių, daugiausiai vengrų, taip pat nenustatytas skaičius maskvėnų karių.

Pasekmės

Po mūšio miestas buvo labai sugriautas. ATR samdinių kariuomenėje, kuri tikėjosi didelio grobio, prasidėjo bruzdėjimai. Siekiant juos nuraminti, atkurti kariuomenės drausmę Steponui Batorui teko papildomai sumokėti samdiniams.

Asmeniškai apžiūrėjęs užimtą tvirtovę karalius įsakė statyti naują tvirtovę senųjų įtvirtinimų vietoje. Šiems darbams vadovavo D. Ridolfinis.

Įtvirtinimų atkūrimo darbai truko kelias savaites ir smarkiai suvėlino tolimesnį ATR kariuomenės žygį link Rževo.

Didžiųosius Lukus ATR kontroliavo iki 1583 m. Pagal Jam Zapolės taikos sutartį miestas buvo gražintas Rusijai.

Literatūra

• (RU) Филюшкин А. И. Окончание Ливонской войны 1558–1583 гг.: «Московская война» (1579–1582), Архивная копия от 12 ноября 2017 на Wayback Machine // История военного дела: исследования и источники. – 2015. – Специальный выпуск II. Лекции по военной истории XVI–XIX вв. – Ч. II. – C. 330–338
• (RU) Дневники второго похода Стефана Батория на Россию (1580 г.) / Ян Зборовский, Лукаш Дзялынский; пер. с польского под ред. О. Н. Милевского. – М., 1899.
• (RU) Милютин Д. М. Осада Великих Лук Стефаном Баторием в 1580 году и её последствия. – Гродно, 1909.
• (PL) Natanson-Leski, J., Epoka Stefana Batorego w dziejach granicy wschodniej Rzeczypospolitej, Warszawa 1930, s. 64.
• (RU) Новодворский В. Борьба за Ливонию между Москвою и Речь Посполитою (1570–1582). – СПб., 1904. – С. 120–199.
• (RU) Шефов Н. Битвы России. Военно-историческая библиотека. – М., 2002.