Bristol Pegasus
Tipas9 cilindrų vidaus degimo žvaigždinis aviacinis variklis
Šalis[[Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė]]
KonstruktoriusRoy Fedden
GamintojasBristol Aeroplane Company
Pradėtas naudoti1932 m.
Galia965 AG (720 kW)
Svoris504 kg
kuro sąnaudos319 g/(kW·h)

Bristol Pegasus buvo Jungtinėje Karalystėje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje sukurtas vienaeilis devynių cilindrų oru aušinamas radialinis aviacinis variklis su kompresoriumi. Variklio konstruktorius – Roy Fedden, dirbęs inžinieriumi "Bristol Airplane Company". „Bristol Pegasus" buvo gaminamas ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose bei montuojamas tiek į civilinius, tiek ir į karinius orlaivius. Variklio pagrindu buvo anksčiau sukurti Bristol Mercury ir Bristol Jupiter varikliai. „Bristol Pegasus" darbinis tūris siekė 28 l. Atskirų variklio modelių galia siekė iki 1000 arklio galių (750 kW).

„Bristol Pegasus" pagrindu vėliau buvo sukurtas variklis „Bristol Draco" su tiesioginiu kuro įpurškimu ir dyzelins variklis „Bristol Phoenix". Iš viso buvo pagaminta daugiau nei 30 tūkst. Pegasus variklių. Bristol Pegasus buvo montuojami į įvairius orlaivius – nuo vienmotorių biplanų iki keturmotorių skraidančių valčių „Short Sandringham“ ir „Short Sunderland“. Bristol Pegasus variklius naudoję lėktuvai pasiekė keletą aukščio ir atstumo rekordų.

Po keleto dešimtmečių nuo „Bristol Pegasus" gamybos pabaigos šį pavadinimą aviacijos koncernas „Bristol Siddeley" panaudojo turboventiliatoriniam varikliui, montuotam į „Hawker Siddeley Harrier" vertikalaus pakilimo naikintuvus. Vėliau, „Rolls-Royce" perėmus šį įmonę, jie buvo pervadinti „Rolls-Royce Pegasus".

2010 m. buvo žinoma apie du tinkamus naudoti „Bristol Pegasus“ variklius. Jie buvo sumontuoti istoriniuose torpednešiuose „Fairey Swordfish“, priklausančiuose britų karališkųjų KOP istorinių orlaivių daliniui (angl. Royal Navy Historic Flight, nuo 2019 m. – Navy Wings. Nemažai šio modelio variklių saugomi ir eksponuojami aviacijos muziejuose .

Konstrukcija ir gamyba

redaguoti

„Bristol Pegasus" kūrėjas buvo „Bristol Aeroplane Company" inžinieriius seras Rojus Fedenas (Roy Fedden). Konstrukciškai variklis buvo labai sėkmingo modelių „Bristol Jupiter“ ir „Bristol Mercury" tęsinys. Nors „Bristol Mercury" darbinis tūris siekė tik 25 l ir buvo beveik 15% mažesnis nei „Jupiter", „Mercury" naudojo kompresorių ir išvystydavo tokią pat galią kaip ir „Jupiter“. Stūmoklinio variklio galią galima apskaičiuoti padauginus cilindre sudeginamo kuro energetinę vaertę iš ciklų skaičiaus per sekundę; „Mercury" atveju abu šie rodikliai buvo didesni nei „Jupiter", kas sąlygojo didesnę specifinę galią.[1]

 
„Bristol Pegasus", sumontuotas į torpednešį Fairey Swordfish

„Pegasus“ buvo tokio pat dydžio, turėjo tokį pat darbinį tūrį ir buvo sukurtas tokios pat bendros plieno/aliuminio konstrukcijos pagrindu kaip ir „Jupiter“. Įvairūs patobulinimai leido maksimalius variklio sūkius padidinti nuo 1950 iki 2600 aps./min. Tai padidino variklio galią nuo „Jupiter" 580 AG (430 kW) iki pirmojo Pegasus II modelio išvystytų 635 AG (474 kW) bei 690 AG (515 kW), kuriuos pasiekdavo Pegasus III bei 1010 AG (750 kW) vėlyvojo modelio Pegasus XXII su dviejų greičių kompresoriumi, naudojusiu dvejų greičių kompresorių (muontuotą į modelius nuo Pegasus XVIII) ir 100 oktaninio skaičiaus benziną. Su šiuo modeliu atsirado išsireiškimas „vienas svaras vienai arklio galiai“, atspindintis tuo metu puikų galios ir svorio santykį.

„Pegasus" buvo montuojami į „Fairey Swordfish", „Vickers Wellington" ir „Short Sunderland". Šio variklio modifikacijos buvo montuojamos į lietuviškus Anbo IV ir Anbo 41, briktiškus „Bristol Bombay", „Saro London", „Short Empire", „Vickers Wellesley" ir „Westland Wallace". Kaip ir ankstesnis modelis „Jupiter“, „Pegasus" licencines kopijas taip pat gamino PZL bendrovė Lenkijoje. Jis montuojamas į bombonešius PZL.23 Karaś ir PZL.37 Łoś. Italijos aviacijos koncernas Alfa Romeo Avio gamino licencines „Jupiter" (126-RC35) ir „Pegasus" versijas: „Pegasus" pagrindu sukurtą karinį modelį „Alfa Romeo 126-RC34", bei civilinę „126-RC10". Čekoslovakijos įmonėje Walter gaminta šio variklio versija buvo vadinama „Walter Pegas".

Iš iso buvo pagaminta apie 32 tūkst. „Pegasus“ variklių.[1] „Bristol Pegasus“ naudoję orlaiviai 1932, 1936 ir 1937 m. pasiekė tris aukščio rekordus. Šiuo varikliu varomas lėktuvas Westland Wallace pirmą kartą pakilo virš Everesto, o 1938 m. šiuo varikliu varomas Vickers Wellesley pasiekė pasaulio skrydžio nuotolio rekordą.[2]

„Pegasus“ pasižymėjo kaip patikimas variklis. Pagrindinis jo trūkumas buvo vožtuvų gedimai. Vožtuvai buvo valdomi svirtimis, kurios buvo tepamos per cilindrų galvučių viršuje buvusius tepimo kanalus. Karštame klimate toks tepimas pablogėdavo ir ilgainiui vožtuvai galėjo užstrigti. Taip pat, skrydžio metu išjungus variklį, nebuvo galimybės fliugeriuoti jo sraigto mentes ir taip užtikrinti, kad propeletis suktųsi ir veiktų variklio tepimo sistema.

Variantai

redaguoti

Buvo gaminama kelios dešimtys „Pegasus“ variantų. Ankstyvieji modeliai buvo gaminami be kompresoariaus, vėliau buvo pradėti naudoti vieno arba dviejų greičių kompresoriai. Atskiros variklio modifikacijos pasižymėjo skirtingu suspaudimo laipsniu, reduktorių perdavimo skačiais bei priedais.

Lietuvoje

redaguoti
 
ANBO 41

„Bristol Pegasus" varikliai buvo montuojami į ANBO-41 bombonešius. Taip pat vienas toks variklis 1935 m. buvo sumontuotas modernizuotame antros serijos (M) ANBO IV (Nr. 70).

A. Gustaičio iniciatyva 1935 m. lapkričio mėn. Karo aviacija įsigijo vieną modernizuotą „Bristol Pegasus XI“, kurio galia, išlikus tai pačiai masei ir matmenims, išaugo 300 AG. 1936 m. pradžioje naujasis variklis buvo išbandytas įmontavus jį į lėktuvą ANBO IV M Nr. 70. Horizontaliam greičiui padidėjus tik maždaug 40 km/h, tapo aišku, jog norint pasiekti didesnį greitį reikia perprojektuoti ANBO IV aerodinaminę schemą. Taip atsirado ANBO 41.

Pirmajai ANBO 41 serijai 1936 m. Karo aviacija nupirko 10 variklių „Bristol Pegasus XI". Nuo šių variklių Lietuvos karo aviacijoje prasidėjo etiliuoto benzino era. Pirmasis serijinis ANBO-41 Nr.671 pagamintas 1936 m. gruodžio pabaigoje ir išbandytas 1937 m. sausio pradžioje.

1939 m. buvo pagaminta antroji ANBO-41 serija. Jai buvo nupirkti 1010 AG galios varikliai „Bristol „Pegasus XXIII". Ši variklio modifikacija svėrė 469 kg.[3]

Naudojimas

redaguoti
 
Saro London

Eksponuojami varikliai

redaguoti

„Bristol Pegasus“ varikliai yra eksponuojami Londono Karališkųjų oro pajėgų muziejuje ir Daksfordo imperatoriškajame karo muziejuje. Nerestauruotas iš jūros dugno iškeltas „Pegasus" yra eksponuojamas Bristolio aviacijos muziejuje, Brooklands muziejuje Weybridge.

Išlikę veikiantys modeliai

redaguoti

2010 m. spalio mėn. pasaulje buvo likę du skrydžiams tinkami „Bristol Pegasus“ varikliai. Jie buvo sumontuoti dvejuose „Fairey Swordfish“ torpednešiuose, priklasančiuose Karališkojo laivyno istorinių orlaivių dalinys (angl. Royal Navy Historic Flight) .[4]

Techniniai duomenys (Pegasus XVIII)

redaguoti
 
Bristol Pegasus variklis su etiketėmis pažymėtomis kai kuriomis dalimis

Bendrosios charakteristikos

redaguoti
  • Tipas: 9 cilindrų vienaeilis oru aušinamas radialinis vidaus degimo variklis su turbokompresoriumi
  • Cilindro skersrmuo: 5,75 colio (146 mm)
  • Stūmoklio eiga: 7,5 colio (190 mm)
  • Darbinis tūris: 1753 kubiniai coliai (28,7 l)
  • Ilgis: 61 colis (1 549 mm)
  • Diametras: 55,3 colio (1 405 mm)
  • Sausas svoris: 1111 svarų (504 kg)

Komponentai

redaguoti
  • Vožtuvų pavara: keturi kumšteline pavara valdomi vožtuvai cilindrui – du įsiurbimo ir du išmetimo (su nartio užpildu)
  • Kompresorius: dviejų greičių centrifugos tipo
  • Kuro sistema: Claudel-Hobson AVT 95-MB[5] karbiuratorius
  • Kuro tipas: 87 oktanų benzinas
  • Tepalo sistema: sausa su slėginiu siurbliu
  • Aušinimo sistema: aušinamas oru
  • Reduktorius: Farman epiciklinė pavara, perdavimo santykis 0.5:1
  • Propeleris: Rotol trimentis keičiamo žingsnio propeleris

Techniniai parametrai

redaguoti
  • Galia:
    • 965 AG (720 kW) esant 2,475 aps./min. kilimo galia jūros lygyje
    • 835 AG (623 kW) esant 2,250 aps./min. 8 500 pėdų (2 590 m) aukštyje maksimali pastovi kilimo galia
    • 965 AG (720 kW) esant 2,600 aps./min. 13 000 pėdų (3 960 m) aukštyje maksimali mūšio galia (iki 5 min.)
  • Specifinė galia: 25 kW/l
  • Suspaudimo laipsnis: 6,25:1
  • Specifinis kuro suvartojimas: 319 g/(kW·h)
  • Tepalo suvartojimas: 11 g/(kW·h)
  • Galios ir svorio santykis 1,42 kW/kg

Nuorodos

redaguoti
  1. 1,0 1,1 Lumsden 2003, p.104.
  2. Bridgman (Jane’s) 1998, p.270.
  3. ANBO-41, Plieno sparnai Nr. 4, 1997 m.
  4. Royal Navy Historic Flight – Aircraft Archyvuota kopija 2017-10-29 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta: 13 October 2010
  5. AIR 10/2008

Bibliografija

redaguoti
  • ANBO-41, Plieno sparnai Nr. 4, 1997 m.
  • Bridgman, L, (ed.) (1998) Jane’s Fighting Aircraft of World War II. Crescent. ISBN 0-517-67964-7
  • Gunston, Bill. World Encyclopedia of Aero Engines: From the Pioneers to the Present Day. 5th edition, Stroud, UK: Sutton, 2006. ISBN 0-7509-4479-X
  • Gunston, Bill. Development of Piston Aero Engines. Cambridge, UK. Patrick Stephens, 2006. ISBN 0-7509-4478-1
  • Lumsden, Alec. British Piston Engines and Their Aircraft. Marlborough, Wiltshire: Airlife Publishing, 2003. ISBN 1-85310-294-6.
  • White, Graham. Allied Aircraft Piston Engines of World War II: History and Development of Frontline Aircraft Piston Engines Produced by Great Britain and the United States During World War II. Warrendale, Pennsylvania: SAE International, 1995. ISBN 1-56091-655-9

Išorinės nuorodos

redaguoti