Beovulfas
Beovulfas – viena iš seniausių žinomų senąja anglų kalba parašytų epinių poemų, parašyta apie 700 – 1000 m. Ji ilgesnė nei dauguma anglosaksiškų poemų (3182 eilučių). Poema yra dviejų dalių, kurias sieja tik pagrindinis herojus Beovulfas. Rankraštyje poema neturi pavadinimo, „Beovulfu“ ji vadinama nuo XIX amžiaus.
Poema apie Beovulfą pasižymi nepaprastai sudėtinga sandara. Tokia, kokia mus pasiekė vieninteliame rankraštyje, ji, be abejonės, yra vėlesnės kilmės paminklas. Tačiau išlikusios rašytinės redakcijos pagrindą sudaro senesnės vienos ar kelių sakmių redakcijos, susijusios, matyt, su liaudies dainų tradicija.
Poema pasižymi labai ištobulinta literatūrine technika. Kaip ir visi anglosaksų poezijos kūriniai, ji parašyta senovės germanų aliteracinėmis eilėmis, kurioms būdinga itin išradingos literatūrinės priemonės, jų gausa.
Siužetas redaguoti
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Įžangos vietoje pasakojama apie legendinį Danijos karalių protėvį Skildą Skefingą, kuris kūdikystėje stebuklingu būdu atplaukė prie Danijos krantų valtimi, pilna lobių, išaugo, tapo karaliumi ir ilgai, laimingai valdė šalį; laimingai valdė ir jo palikuonys. Skildo provaikaitis, karalius Hrotgaras, sėkmingai kariavo ir sukaupė didelius turtus. Jis pasistatydino didžiulę ir gausiai išpuoštą menę puotoms su savo kariauna, ją pavadino „Heorotu“, t. y. elnio mene (nes ji veikiausiai buvo išpuošta elnio ragais). Neilgai truko linksmybės šioje menėje. Po kiek laiko Heorote kasnakt ėmė lankytis pabaisa Grendelis, gyvenęs kaimynystėje esančioje pajūrio „pelkėje“; jis nusitempdavo ir surydavo dešimtis geriausių Hrotgaro karių; niekas negalėjo užkirsti kelio šiai nelaimei; menė ištuštėjo, puotos liovėsi, danus apėmė baisus sielvartas. Žinia apie tai pasiekia geatų (skandinaviška gautų gentis, gyvenusi pietinėse Švedijos srityse) žemes. Išgirdęs apie tai Beovulfas, narsiausias iš geatų karaliaus Higelako karžygių, liepia suruošti laivą ir išvyksta į pagalbą danams kartu su keturiolika geriausių karių. Jau pirmąją jų viešėjimo pas Hrotgarą naktį įvyksta baisi kova tarp Beovulfo ir Grendelio. Grendelis atvyksta į Heorotą vidurnaktį, prisėlina prie geatų ir pagriebęs vieną iš jų perplėšia pusiau, sutrupina jo kaulus bei pradeda siurbti kraują iš gyslų ir ryti mėsą didžiuliais gabalais. Prieš jam spėjant pačiupti kitą karį, jį pagriebė galinga Beovulfo ranka, ir tarp jų prasideda grumtynės. Veltui Grendelis mėgina išsiveržti: gyslos jo petyje trūksta, sprogsta oda ir mėsa, kaulai iššoksta iš sąnarių, ir visa jo ranka lieka Beovulfui; mirtinai sužeistas monstras nušliaužia stipti į savo pelkės klampynes. Rytojaus dieną Hrotgaras iškelia puikią puotą nugalėtojo garbei ir gausiai apdovanoja Beovulfą.
Keršyti už Grendelio nužudymą kitą naktį atslenka ne mažiau grėsminga jo motina, kuri nusitempia Ešerį, Hrotgaro mylimiausią patarėją, kol Beovulfas su vyrais ilsisi kitose menėse. Rytojaus rytą Beovulfas atlieka savo antrąjį žygdarbį: jis nusileidžia į paslaptingos pelkės gelmes ir tenai susikauna su Grendelio motina. Kova karžygiui pasirodo žymiai sudėtingesnė, Grendelio motinos nesužaloja garsusis danų kalavijas Hruntingas, ir nukauti pabaisą jam pavyksta tik stebuklingu kalaviju („milžinų dirbiniu“), kuris kabo Grendelio motinos vandens menėse; tuo pačiu kalaviju jis nukerta ir Grendelio galvą ir nori išsinešti ginklą kovos atminimui; bet kalavijas, kaip ledas, ištirpsta jo rankose iki rankenos. ' Todėl Beovulfas į Heorotą atsigabena tik magiškojo kalavijo makštis. Hrotgaras iškelia naują didelę puotą ir dar gausiau apdovanoja Beovulfą ir palydi jį į tėvynę. Šlovės apgaubtas, jis grįžta pas karalių Higelaką.
Antroje poemos dalyje Beovulfas vaizduojamas jau seniu. Higelakui ir jo sūnui žuvus mūšyje su frankais, jis taikiai viešpatauja geatų žemėje penkiasdešimt metų, tačiau jo tautai iškyla švedų įsiveržimo grėsmė. Kai pasirodo ir baisus ugnimi alsuojantis drakonas, Beovulfas ryžtasi jį nukauti pats vienas, nepaisydamas geatų patarimų. Padedamas bendražygio Viglafo, Beovulfas įveikia drakoną, bet ir pats miršta nuo nuodingų žaizdų, atsisveikinęs su kariauna ir nustatęs savo laidotuvių tvarką. Iškilmingai ant laužo sudeginamas jo kūnas, ant pelenų supilamas aukštas kapas, aplink kurį dvylika galingų karžygių šlovina karalių, kurio žūtis švedams veikiausiai reikš geatų karalystės silpnybę ir suteiks progą pultį.