Belzebubas
Belzebubas (arba Belzebulas; hebr. בעל זבוב) – dievybė, kuri buvo garbininima Palestinoje, Ekrono mieste, arba krikščionių mitologijoje demoniškos būtybės vaizdinys. Senesniuose tekstuose Belzebubas buvo tapinamas su Baalu, tačiau žydų tekstuose simbolizavo velnią. Ba'al Zebûb hebrajų kalboje reikštų 'Zebubo viešpats' arba 'Musių viešpats', tačiau Zebuvo vietovė nežinoma. Kitas žodis – Zebûb – vartojamas musėms vadinti arba veiksmažodžiui skraidyti, skristi. Taip pat hebrajai Belzebubo dievo reikšmę sumenkina iki musės, kuriai svarbiausias maistas mėšlas. Bendrai Belzebubas simbolizuoja piktąsias dvasias ar jų išvarymą.
Belzebubo vardą išgalvojo žydai, norėdami sumenkinti svarbiausią vietinę Kanaano žemės dievybę. Iš tikrųjų ligi tol hetitų dievas buvo vadinamas Baalzebubu (Baal – viešpats, valdovas + zebub – kunigaikštis). Apgalvotai pakeisdami antrąjį balsį (aa -> ee) žydai „Dievų kunigaikštį“ pavertė „Musių viešpačiu“.[1]
Evangelijoje yra pasakojama, kad fariziejai ir raštų aiškintojai vadinę Jėzų Kristų Belzebubu arba tvirtinę, kad jis „Belzebubo galia“ išvaro piktąsias dvasias (Mt 10:25; 12:24; Lk 11:15-19). Tačiau Kristus jiems atkirto: jei aš išvarau „Belzebubo galia“, tai kokia galia piktąsias dvasias „išvarinėjo“ jūsų mokytojai.[2]
Išnašos redaguoti
- ↑ Gintaras Beresnevičius. Religijų istorijos metmenys. // Vilnius, „Aidai“, 1997. 92 p.
- ↑ „Mitologijos enciklopedija: 2 tomas“, Vaga, Vilnius, 1999