Atverti pagrindinį meniu
Naujas asfaltbetonio sluoksnis

Asfaltbetonis (dažnai tiesiog vadinamas asfaltu) – betonas, kurio rišamoji medžiaga yra bitumas. Naudojamas kelių, stovėjimo aikštelių, oro uostų kilimo ir tūpimo takų dangoms, kartais pramoninių pastatų grindims ar hidroizoliacijai.

Mišinio ruošimasKeisti

Asfaltbetonio mišinį ruošia asfaltbetonio agregatas, kuriame mineralinės medžiagos išdžiovinamos, pakaitinamos iki reikiamos temperatūros, dozuojamos ir maišomos su bitumu.

Mišinį paprastai sudaro 3,5-9 % bitumo, skalda, atsijos, smėlis, mineraliniai milteliai.

Mišinys skirstomas pagal klojamo mišinio temperatūrą – karštasis (>120 °C), šiltasis (>70 °C) ir šaltasis (>5 °C).

Kelių klojimasKeisti

 
Asfalto klotuvas
 
Maža asfalto gamykla kelių tiesimui.

Tiesiant kelius, naudojamas asfaltbetonio klotuvas – savaeigė ratinė ar vikšrinė mašina, savivarčiais atvežtą asfaltbetonį tolygiai paskirstanti ant paruošto pagrindo, išlyginanti ir šiek tiek sutankinanti. Būna sunkieji ir lengvieji asfaltbetonio klotuvai.

Klotuvas pakloja 2-3 sluoksnius ant skaldos, sutvirtinto žvyro ar betono. Apatiniai sluoksniai poringesni, viršutinis – tankesnis, į jį pridedama mineralinių miltelių. Dviračių ir pėsčiųjų takams klojamas vienas sluoksnis. Asfaltbetonis tankinamas plentvoliais, tankinant sukietėja, tampa stiprus, tankus, beveik nepraleidžia vandens.

Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra išleidusi statybos rekomendaciją R 35-01 „Automobilių kelių asfaltbetonio ir žvyro dangos“, kurioje labai detaliai aprašytas šios dangos tipas.

IstorijaKeisti

Jau VII–V a. pr. m. e. asfaltbetonio kelių danga naudota Babilonijoje, tačiau vėliau iki XIX a. vidurio nebenaudota. Lietuvoje pradėta naudoti XX a. 3-4 dešimtmečiais.[1]

NuorodosKeisti

  1. Visuotinė lietuvių enciklopedja. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 2002-. T. 2

Statybos remkomendacija R 35-01 Vikiteka