Armonika
Armonika – dumplinis liežuvėlinis aerofoninis muzikos instrumentas. 1822 m. sukurta Berlyne F. Bušmano.
Labiausiai paplitusios dviejų eilių Vienos, dar vadinamos konstantinka (diatoninė, būna 1-3 eilių, turi paruoštus mažoro ir minoro akordus) ir trijų eilių Peterburgo armonika (diatoninė, būna 2-4 eilių). Ištempiant ir suglaudžiant abiejų šių tipų armonikų dumples, garsų aukštis kinta. Griežiama solo, kaimo kapelose, ansambliuose[1]. Peterburgo armonikos pradėtos gaminti XX a. pradžioje. Rusijos caro nurodymu Sankt Peterburge buvo įkurtas muzikos instrumentų fabrikas. Jame buvo gaminamos puošnios, reprezentacinės armonikos.
Lietuvoje
redaguotiLietuvoje paplito jau XIX a. viduryje: 1853 m. armoniką mini Antanas Baranauskas, kuria pats ir mokėsi groti.
Nuo maždaug 1920 m. Lietuvoje pasirodė Peterburgo armonikos. Jų tradiciją iš Rusijos atsinešė Peterburgo fabrike dirbę lietuviai. Po karo sudegus gamyklai, jie sugrįžo namo ir savarankiškai pradėjo gaminti naujas armonikas, kurios liaudyje žinomos kaip „peterburskos“, „piterskos“, „pataburskos“, „petrogradskos“. Jie tobulino instrumentą, perdavė gamybos žinias ir įgūdžius jauniems meistrams. Taip susiformavo lietuviška armonikos gamybos mokykla, lietuviškoji treilė (trieila) armonika. Ji paplito šiaurės rytinėje Aukštaitijos dalyje (Zarasų, Utenos, Molėtų, Ignalinos, Švenčionių, Anykščių, Ukmergės, Širvintų, kiek mažiau Rokiškio, Kupiškio rajonai).
Peterburgo armonika yra vienas iš nedaugelio dumplinių aerofonų, kurie tinkami groti populiariausias lietuvių liaudies šokių melodijas (kitas yra Bandonija paplitusi Mažojoje Lietuvoje). Kartais ją gali pakeisti akordeonas arba bajanas, bet grojant šiais instrumentais prarandamas sidabrinis garso tembras. Peterburgo armonika labai tiko groti su kitais tradiciniais lietuvių tautinės muzikos instrumentais (tokiais kaip smuikas, klarnetas ir būgnelis), todėl darniai integravosi į muzikinę kultūrą. Ja grodavo ir vienas muzikantas, bet dažniausiai ji skambėjo ansamblyje.
Tarpukariu atsirado muzikantų virtuozų, tarp kurių buvo Petras Akiras-Biržys („Pupų dėdė“), Leonas Berniūnas, sukūręs armonikos akordinę baritonų ir bosų sistemą, Mykolas Sipavičius ir kiti.[2] Tuo metu Peterburgo armonika buvo pagrindinis Šiaurės rytų aukštaičių jaunimo gegužinių, vakaruškų, vestuvių, krikštynų, kalendorinių švenčių papročių instrumentas.
Šiuo metu šiaurės Rytų Aukštaitijoje armonika nuolat groja apie 50 muzikantų (išimtinai vyrai). Nuo 2010 m. kas dvejus metus rengiamas respublikinis Peterburgo armonikos festivalis. Muzikantų gretos didėja ir atgaivinta tradicija stiprėja. Dėl savo svarbos Lietuvos kultūroje 2019 m. Šiaurės rytų aukštaičių muzikavimas Peterburgo armonika buvo įtrauktas į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.[3]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Armonika. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 106
- ↑ Peterburska armonika – mūsų folkloro turtas
- ↑ Šiaurės rytų aukštaičių muzikavimas Peterburgo armonika