Apaštalų tikėjimo išpažinimas

Apaštalų tikėjimo išpažinimas, arba Apaštalų simbolis (lot. Symbolum Apostolorum, Credo Apostolorum) — seniausias krikščionių tikėjimo išpažinimo tekstas. Kilęs iš Senojo Romos Apaštalų tikėjimo išpažinimo. 325 m. papildytas Nikėjos I susirinkime (vadinamas Nikėjos simboliu) skelbia amžiną Sūnaus, Jėzaus Kristaus, dievystę. 381 m. Konstantinopolio I susirinkime Apaštalų tikėjimo išpažinimas dar papildytas formulėmis, pabrėžiančiomis Šventosios Dvasios dievystę (vadinamas Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimu), yra bendras visoms Rytų ir Vakarų bažnyčioms per Eucharistijos šventimą, krikštą. Neabejotina, kad Apaštalų tikėjimo išpažinimo tekstas daug senesnis, nes jis nuo pirmųjų krikščionybės amžių buvo naudojamas Romos bažnyčios krikšto apeigose. Katalikai vartoja Apaštalų tikėjimo išpažinimą, galutinai suformuluotą Tridento susirinkime (1545–1563).[1] Šis tekstas vadinamas apaštalų, nes yra vienas seniausių tikėjimo simbolių, jame yra elementų, siekiančių apaštalų pamokslų laikus.

Apaštalai, įkvėpti Šventosios Dvasios, rašo Apaštalų tikėjimo išpažinimą. XIII a. miniatiūra.

Apaštalų tikėjimo išpažinimo tekstas plačiai vartojamas Vakarų Bažnyčioje, katalikų pamaldose, taip pat anglikonų ir kai kurių kitų protestantų, Vakarų apeigų stačiatikių bažnyčiose. Be to, šis tekstas įeina į rožinio maldas.

TekstasKeisti

Graikiškas tekstasKeisti

Πιστεύω εἰς θεòν πατέρα παντοκράτορα, ποιητὴν οὐρανοῦ καὶ γῆς.

Καὶ εἰς Ἰησοῦν Χριστòν, υἱὸν αὐτοῦ τòν μονογενῆ, τòν κύριον ἡμῶν, τòν συλληφθέντα ἐκ πνεύματος ἁγίου, γεννηθέντα ἐκ Μαρίας τῆς παρθένου, παθόντα ὑπὸ Ποντίου Πιλάτου, σταυρωθέντα, θανόντα, καὶ ταφέντα, κατελθόντα εἰς τὰ κατώτατα, τῇ τρίτῃ ἡμέρᾳ ἀναστάντα ἀπò τῶν νεκρῶν, ἀνελθόντα εἰς τοὺς οὐρανούς, καθεζόμενον ἐν δεξιᾷ θεοῦ πατρὸς παντοδυνάμου, ἐκεῖθεν ἐρχόμενον κρῖναι ζῶντας καὶ νεκρούς.

Πιστεύω εἰς τò πνεῦμα τò ἅγιον, ἁγίαν καθολικὴν ἐκκλησίαν, ἁγίων κοινωνίαν, ἄφεσιν ἁμαρτιῶν, σαρκὸς ἀνάστασιν, ζωὴν αἰώνιον. Αμήν.

Lotyniškas tekstasKeisti

Credo in Deum Patrem omnipotentem, creatorem caeli et terrae.

Et in Iesum Christum, Filium eius unicum, Dominum nostrum, qui conceptus est de Spíritu Sancto, natus ex María Vírgine, passus sub Pontio Pilato, crucifíxus, mortuus, et sepultus, descendit ad inferos, tertia die resurrexit a mortuis, ascendit ad caelos, sedet ad dexteram Dei Patris omnipotentis, inde venturus est judicare vivos et mortuos.

Credo in Spíritum Sanctum, sanctam Ecclesiam catholicam, sanctorum communionem, remissionem peccatorum, carnis resurrectionem, vitam aeternam. Amen.

Lietuviškas tekstasKeisti

Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją; ir Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus; trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių; įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

Tikiu Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.

IšnašosKeisti

  1. Kęstutis Dailydė (2001-12-10). „Apaštalų simbolis“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2020-07-30.