Antropinis principas

Antropinis principas, kartais vadinamas „stebėjimo atrankos efektu“, – hipotezė, kurią 1957 m. pirmą kartą pasiūlė Robertas Dikas, kad galimų visatos stebėjimų spektrą riboja tai, kad stebėjimai gali įvykti tik visatoje, kurioje egzistuoja protingos gyvybės formos. Principas teigia, kad tik labai nedaug teoriškai galimų visatų tinka gyvybei užsimegzti ir stebėtojams atsirasti. Antropinis principas paaiškina, kodėl visata turi amžių ir pagrindines fizikines konstantas, būtinas sąmoningai gyvybei – joms buvus kitokioms, nebūtų mūsų ir nebūtų kam stebėti visatos. Antropinis principas dažnai naudojamas siekiant paaiškinti, kodėl visata atrodo tiksliai pritaikyta gyvybei egzistuoti.

Yra daug skirtingų antropinio principo formuluočių. Filosofas Nikas Bostromas jų priskaičiuoja trisdešimt, tačiau pagrindiniai principai gali būti suskirstyti į „silpnus“ ir „stiprius“, atsižvelgiant į jų keliamus kosmologinius teiginius. Silpnasis antropinis principas, apibrėžtas Brandono Karterio, teigia, kad visatos palankumas gyvybei yra atrankos paklaidos (ypač išlikusiojo klaidos) rezultatas. Paprastai toks samprotavimas remiasi prielaida, kad egzistuoja daugybė visatų, t. y., statistinė visatų populiacija, kuriose vyksta atranka. Kita vertus, daugumai silpnojo antropinio principo modelių pakanka vienos didžiulės visatos. Karterio teigimu, silpnojo antropinio principo skirtybė nuo stipriojo antropinio principo yra pastarajame daroma prielaida, kad sąmoningos ir protingos gyvybės atsiradimas visatoje tam tikra prasme yra neišvengiamas. Džono Arčibaldo Vilerio suformuluotas dalyvavimo antropinis principas, remdamasis kvantine mechanika, teigia, kad visata, kaip jos egzistavimo sąlyga, turi būti stebima, o tai reiškia, kad egzistuoja vienas ar daugiau stebėtojų. Dar stipresnis yra Džono D. Barou ir Franko Tiplerio pasiūlytas galutinis antropinis principas, pagal kurį visatos struktūra išreiškiama informacijos dalimis taip, kad informacijos apdorojimas yra neišvengiamas ir amžinas.