Echnatonas

Echnatonas Amenchotepas IV
Egipto faraonas
Echnatono skulptūra Kairo muziejuje
Aštuonioliktoji Egipto dinastija
Tautybė	Egiptietis
Tėvai	Amenchotepas III Karalienė Tija
Sutuoktinis (-ė)	Nefertitė Kija
Vaikai	Meritaton Meketaton Ankchsenamon Neferneferuaton Tašerit Neferneferurė Setepenrė
Egipto faraonas
Valdė	~1353–1336 m. pr. m. e. arba 1372−1555 m. pr. m. e.
Pirmtakas	Amenchotepas III
Įpėdinis	Smenchkarė?
Vikiteka	Echnatonas

Echnatonas („nuolankus Atonui“; Amenhotepas IV, valdė apie 1353–1336 m. pr. m. e.) – Egipto faraonas, pagarsėjęs savo religine reforma, kurios dėka jo valdymo metais klestėjo monoteizmas – Saulės dievo Atono kultas. Istorikams trumpas Echnatono valdymo laikotarpis svarbus dėl tikriausiai jo inicijuoto Amarnos meno stiliaus, kuris ženkliai skyrėsi nuo įprasto egiptiečių meno, ir apie 380 „Amarnos laiškų“ − korespondencijos tarp Amenchotepo III, Echnatono ir Azijos Egipto vasalų bei kitų valstybių valdovų.

Biografija

Echnatonas buvo didžiojo faraono Amenchotepo III, kurio laikais Egiptas išgyveno savo aukso klestėjimo laikus, sūnus. Jo motina buvo nubių kilmės valdininko duktė Tija. Echnatono vyresnis brolis Tutmozis mirė dar jaunas ir po Amenchotepo III mirties į sostą įžengė jaunesnysis sūnus. Kitų istorikų nuomone, Amenchotepas III užleido sostą sūnui ir jie kurį laiką valdė kartu, tačiau kiek ilgai, nesutariama. Pirmaisiais savo valdymo metais Amenchotepas IV pradėjo šventyklos statybas Karnake, kuri, neįprastai, buvo skirta saulės disko dievui Atonui. Pačioje valdymo pradžioje faraonas tikriausiai vedė Nefertitę. Penktaisiais valdymo metais faraonas pasikeitė vardą iš Amenchotepo („Amonas yra patenkintas“) į Echnatoną („Nuolankus Atonui“ ar „Paslaugus Atonui“) bei pradėjo naujos sostinės, Achetatono („Atono horizontas“, dabar Amarna) statybas.

Echnatonas uždraudė senuosius egiptietiškus dievus, uždarė kai kurias šventyklas. O didžiosiose Karnako ir Luksoro šventyklose pastatė Atono koplyčias, kurios po reformos buvo sugriautos. Kadangi skubiai reikėjo daug šventyklų Atono garbinimui, joms statyti buvo naudojami maži akmenys, vadinti talatat. Dėl to jos lygiai taip pat greitai buvo išardytos po Echnatono valdymo. Egiptiečių šventyklos buvo su sunkiais skliautais ir tamsiais kambariais, Atono garbinimui betgi nereikėjo lubų ir jo šventyklos buvo atviro tipo. Amarna tapo politiniu ir religiniu Egipto centru, todėl Echnatono ir vėlesnių keleto faraonų valdymo laikotarpis istoriografijoje vadinamas Amarnos laikotarpiu.

Savo reformą Echnatonas pradėjo pasipiktinęs Karnako Amono kulto žynių įtakos sustiprėjimu. Tais laikais žyniai buvo galingesni net ir už patį faraoną. Echnatonas pakeitė šią įtaką. Jis ir jo žmona Nefertitė (kuri tikriausiai buvo Amono žynio Ajo duktė) pasiskelbė gyvaisiais dievais ir dievo Atono garbintojais. Žmonės turėjo garbinti faraoną ir jo žmoną, o šie aukojo aukas pačiam Atonui − taip buvo suteiktos didesnės galios faraono asmeniui. Su religinės reformos pasikeitimu įvyko ženklus pasikeitimas egiptietiškajame mene − jis tapo natūralesnis, faraonas ir jo šeimos nariai vaizduoti su fiziniais trūkumais, o ne idealiomis būtybėmis. Ar faraonas išties turėjo fizinių trūkumų, ar taip buvo vaizduojamas sąmoningai, lieka debatų klausimu. Kaip ir su religine reforma, Amarnos menas gyvavo su faraonu Echnatonu ir šiek tiek vėliau, o po to egiptiečiai grįžo prie jiems įprastų senojo meno kanonų. Amarnoje rasta nemažai stelų, kuriose vaizduojamas Echnatonas, Nefertitė ir jų dukterys, garbinantys Atoną, kuris vaizduojamas saulės disku viršuje su spinduliais, kurių galai užsibaigia rankomis, dažnai su skeptrų ir Ankh simboliais. Dėl Echnatono religinės reformos iki šiol nėra vieningos nuomonės. Kai kurie istorikai ją laiko pirmuoju bandymu įvesti monoteizmą, kiti teigia, kad Atonas tik buvo iškeltas aukščiau kitų dievų.

Echnatonas vaizduojamas kaip sfinksas, priimantis spindulius iš saulės disko − Atono (Kestnerio Muziejus)

Amarnos laiškai rodo, kad Echnatonas menkai rūpinosi užsienio politikos klausimais Egipto Azijos pasienyje. Kita vertus, yra žinių apie to meto egiptiečių karinius žygius į Aziją. Faraonas persikėlė į Amarną ir ten karaliavo iki mirties – viso valdė apie 18 metų. Kaip mirė šis karalius, nėra žinoma. Jo kapas buvo įrengiamas kapinyne į rytus nuo Amarnos, tačiau jis nebuvo užbaigtas. Taip pat nėra tvirtų įrodymų, kad kas nors iš karališkosios šeimos buvo palaidotas Amarnoje, išskyrus faraono dukterį Meketaton. Tikėtina, kad vėliau jo palaikai slapta pergabenti į Karalių slėnį, kur jis tikriausiai buvo palaidotas savo motinos Tijos sarkofage. Echnatono mumija nėra tvirtai nustatyta. 1907 m. Teodoras M. Deivisas aptiko mumiją kape KV55 Karalių slėnyje, kurią laikė esant Echnatono. Po faraono eretiko mirties sostas atiteko Smenchkarei (valdė trejus metus, apie 1346–1343 m. pr . m. e.). Apie jį žinoma labai mažai. Echnatono valdymo pabaigoje jis buvo pradėtas vaizduoti su kitu faraonu, tikriausiai koregentu, vardu Nefer-Neferu-Aton. Šis vardas buvo vienas iš Nefertitės vardų ir vėliau pakeistas į Smenchkarės. Ar Smenchkarė buvo Nefertitė, vaizduota vyrišku pavidalu, ar visiškai kitas asmuo, yra nežinoma. Nefertitės vardas po savo vyro mirties iš istorijos paslaptingai dingo. Su ja Echnatonas susilaukė 6 dukterų. Kita, gerai dokumentuota jo žmona, buvo Kija, su kuria žinoma viena Echnatono duktė.

Po Smenchkarės valdė Tutanchamonas (apie 1343–1333 m. pr. m. e.), apie kurį nėra tikra, kieno sūnus jis buvo. Anksčiau tikėta, kad jo motina buvo Kija, viena iš Echnatono žmonų, bet dabar ši versija yra atmesta. Genetiškai nustatyta jo motinos mumija, aptikta Karalių slėnyje, vadinama tiesiog „Jaunesniąja dama“, kad atskirti nuo „Senosios damos“, kuri identifikuota Tija. Tutanchamonas atkūrė senąją religiją, o sostinę trečiaisiais valdymo metais grąžino į Tėbus. Mirus Tutanchamonui sostą užėmė Amono žynys Ajas, o po jo − karo vadas Horemhebas, kuris vedė Nefertitės seserį Mutnodžmetę. Būtent pastarasis ir užbaigė XVIII dinastijos viešpatavimo istoriją. Horemhebo valdymo metu buvo pradėtas naikinti Echnatono atminimas, ir ne vien jo, bet ir Nefertitės, Ajo, Tutanchamono.

Literatūra

• Ian Shaw, Paul Nicholson. The British Museum Dictionary of Ancient Egypt. The American University in Cairo Press., 2002, p. 20−−21
• Encyclopaedia Britannica, 2016 12 20