Švedijos socialdemokratų darbininkų partija
Švedijos socialdemokratų darbininkų partija, SAP (Socialdemokraterna arba Sveriges socialdemokratiska arbetarpartiet) – didžiausia Švedijos politinė partija.
Įkurta 1889 m. kaip II Internacionalo Švedijos sekcija, susijungus marksistinei Augustas Palmo ir revizionistinei Hjalmaras Brantingo grupėms, turėjusioms apie 3000 narių.
Ideologija
redaguoti1897 m. priimta „Principų programa“ pritaikė Erfurto programos teiginius Švedijos sąlygoms. Reikalaujama visuotinės ir lygios rinkimų teisės, 8 val. darbo dienos, gamybos priemonių suvisuomeninimo.
1920 m. priimta antroji programa, numačiusi reformų tąsą. Buvo įvesta 8 val. darbo diena, nelaimingų atsitikimų draudimas darbdavio sąskaita, demokratizuojamas parlamentas, reformuojama draudimo sistema.
1944 m. priimtoje „27 punktų programoje“ buvo numatytos tolesnės socializmo kūrimo gairės.
Pirmoji darbininkų valdžia
redaguoti1896–1902 Riksdage partijai atstovavo tik vienas H. Brantingas. 1900 m. įvedama kolektyvinė profsąjungų narystė ir partija išauga iki 44 000 narių. 1903 m. rinkimuose į parlamentą SAP gavo 13 vietų.
1905–1906 partijoje susiformuoja kairioji opozicija, 1917 m. pasitraukusi ir įkūrusi Kairiąją socialdemokratų partiją Venstre. Bet 1908 m. rinkimuose SAP gauna 34 vietas, 1911 m. -14,6 % balsų ir 64 parlamento mandatus, o po 1914 metų, gavusi 72 vietas, tampa didžiausia Riksdago partija, priverčia vyriausybę pradėti socialines reformas – įvedamos senatvės pensijos ir valstybinis darbo arbitražas.
1917 m. liberalai socialdemokratus pakvietė į vyriausybę, o 1920, 1921–1923 ir 1924–1925 sudaromas jau vienpartinis H. Brantingo, 1925–1926 R. Sandlerio kabinetas. 1921 m. rinkimuose partija gavo 111 vietų.
1932–1936 vėl sudaromas vienpartinis P. A. Hansono kabinetas, o 1936–1939 sudaroma koalicija su Švedijos valstiečių sąjunga, kurios kabinetui taip pat vadovauja P. A. Hanssonas.
Nuolat valdžioje
redaguoti1938 m. sudaroma Seltšebadeno sutartis, sureguliavusi taikius darbininkų ir darbdavių konfliktų sprendimo būdus. 1940 m. SAP pasiekia geriausią per visą istoriją rinkimų rezultatą – 53,8 % balsų. Tais metais partijoje buvo 487 000 narių.
Karo metais, įgyvendinant Hanssono „liaudies namų“ idėją, sudaroma koalicija su valstiečiais ir Švedijos liaudies partija, leidusi išlaikyti šalies neutralitetą.
Nuo 1945 m. iki 1976 m. SAP sudaro visas vyriausybes, tik 1951-57 tenka „prie lovio“ prileisti valstiečius. Premjerministrais 1945–1946 vėl buvo P. A. Hanssonas, 1946–1969 trims kabinetams vadovavo Tagė Erlanderis, 1969–1976 vyriausybei vadovavo Ulofas Palmė.
1968 m. parlamento rinkimuose SAP antrą kartą peržengė absoliučios daugumos ribą. Tai leido panaikinti dviejų rūmų parlamentą, nuo 1970 m. rinkimai vyksta tik į vienus rūmus.
Gerovės valstybės link
redaguoti1960 m. priimama „Mūsų laikų programa“, numatanti tolesnį „gerovės valstybės“ kūrimą. Siekiama visose sferose vadovautis laisvės, lygybės, teisingumo, žmogaus orumo ir humanizmo principais, plėtoti ekonominę demokratiją. Šie principai pakartoti ir 1975 m. „Principų programoje“. SAP siekia taip pertvarkyti visuomenę, kad galutinius gamybos ir paskirstymo sprendimus priiminėtų pati liaudis.
1981 m. XXVII suvažiavime priimtoje programoje „Švedijos ateitis“ buvo numatyta sukurti dar 1975 m. ekonomisto R. Meidnerio pasiūlytus „darbininkų fondus“, kurių lėšomis, kaupiamomis iš 1 % atlyginimo atskaitymų ir įmonių viršpelnio, išperkamos ir dirbantiesiems paskirstomos įmonių akcijos. Taip pat numatyta sumažinti mokesčių naštą neturtingiesiems, plėtoti visos visuomenės konsensusą.
1990 m. priimta dar viena, atnaujinta partijos programa, toliau plėtojo „švedišką modelį“, daugiau vietos skiriama aplinkosaugai, atsinaujinančių šaltinių energetikai, naujoms technologijoms.
Vykdydamos šias programas, socialdemokratų vyriausybės vykdė plačią gyvenamųjų namų statybą, trumpino darbo savaitę, ilgino atostogas, nuolat reformavo draudimo, švietimo, sveikatos apsaugos sistemas. Netgi 1976–1982 būdama opozicijoje, SAP neleido apkarpyti socialinių ir ekonominių programų.
Palmės era
redaguoti1982 m. gavusi 45,6 % balsų, 166 vietas parlamente ir grįžusi į valdžią, U. Palmės vyriausybė greitai sugebėjo apriboti ekonominę krizę, išplėsdama valstybės investicijas į svarbiausias ūkio šakas ir ypač į naujas technologijas. Labai greitai buvo pažabota infliacija, sumažintas nedarbas, užsienio prekybos deficitas.
1985 m. rinkimuose SAP surinko 45,1 % balsų, o 1988-43,7 % ir atitinkamai 159 bei 156 Riksdago mandatus. 1985–1986 vyriausybei iki tragiškos mirties vadovavo U. Palmė.
1986–1991 Ingvaro Karlsono vyriausybė tęsė pradėtus darbus – įvykdė mokesčių reformą, apmokestindama pasiturinčius visuomenės sluoksnius. Tačiau tai iš dalies lėmė SAP pralaimėjimą 1991 m. metais.
Tiesa, dešiniojo bloko valdymo metais vėl išaugo nedarbas, infliacija, prasidėjo gamybos krizė, todėl 1994 m., gavusi 45,3 % balsų SAP vėl suformavo Ingvaro Karlsono vyriausybę. Nors nedarbo sumažinti šiai vyriausybei ir nepavyko, tačiau valstybės skola buvo sumažinta. 1995 m. Švedija tapo ES nare.
1996 m. kovo 21 d. vyriausybei vadovauti ėmėsi buvęs finansų ministras Joranas Peršonas (Goran Person), išvakarėse tapęs partijos lyderiu.
Kairioji koalicija
redaguotiNepaisant SAP pasiekimų, labai išaugo Kairiosios Venstre partijos, vadovaujamos puikios oratorės G. Šiman, populiarumas, todėl 1998 m. SAP gavo tik 36,4 % balsų bei 131 vietą 349 vietų Riksdage. Tačiau sąjungoje su Venstre (12 %, 43 vietos) ir žaliaisiais (4 5 %, 16 vietų), buvo sudaryta kairioji G. Persono vyriausybė, pratęsusi „švediškojo modelio“ modernizavimą ir jo bei šalies integravimosi į Europos sąjungą procesą.
2001 m. XXXIV suvažiavime priimta nauja partijos programa. 2002 m. rugsėjo 15 d. rinkimuose G. Persono vadovaujama SAP gavo 144 vietas, o visa kairioji koalicija absoliučią 191 vietos daugumą Riksdage ir G. Personas vėl sudarė vyriausybę. 2004 m. Europarlamento rinkimuose SAP gavo 5 vietas.
2006 m. rugsėjo 17 d. rinkimuose SAP surinko 1914929 balsus, arba 35,2 % ir iškovojo tik 130 vietų parlamente, užleisdama parlamentinę daugumą ir galimybę formuoti vyriausybę Moderatų partijos lyderio Fredriko Reinfeldto sudarytam centro ir dešiniųjų partijų aljansui.
Struktūra
redaguotiIki 1988 m., kol buvo kolektyvinė narystė, partijoje buvo apie 600 000 narių, 2004 m. liko 152 000, iš jų 41 % moterų. 2006 m. partijos 2540 pirminių organizacijų jungė 125 000 narių ir 500 darbuotojų asociacijų.
Partijos struktūra atitinka teritorinę administracinė sistemą.
Aukščiausias organas – 350 delegatų, renkamų partijos apygardose, suvažiavimas, šaukiamas kas 2-3 metai, būtinai – prieš rinkimus, kurie Švedijoje vyksta vieną dieną ir į Riksdagą, ir į grafysčių bei savivaldybių tarybas. Suvažiavimas renka 33 narių ir 15 jų pavaduotojų Nacionalinę tarybą, Vykdomąjį komitetą, partijos pirmininką ir sekretorių, kuris vadovauja 60 darbuotojų partijos aparatui. Svarbų vaidmenį suvažiavime turi parlamentinė frakcija.
23 regionuose veikia 26 partinės apygardos – didžiuosiuose miestuose jų gali būti kelios. Apygarda kelia kandidatus į parlamento ir landstingo narius, atsižvelgdama į municipalinių organizacijų pirminius rinkimus ir atsako už regioninę politiką. Kiekvienoje apygardoje yra bent po vieną etatinį darbuotoją ir po kelis tarnautojus.
289 savivaldybėse veikia visiškai savarankiškos pirminės organizacijos – darbo komunos, į kurių valdybas renkami ir SAP, ir LO atstovai. Labai glaudžiai bendradarbiaujama su Centriniu profsąjungų susivienijimu (LO), kuris prisiima didelę dalį partijos išlaidų, savo leidiniuose atspindi partijos pozicijas.
Taip pat veikia 2500 pirminių organizacijų įmonėse, savo grupes gali sudaryti pensininkai, imigrantai. Nario mokesčio dydį nustato pirminė organizacija, vidutiniškai – 30 eurų. Be to, gaunamos valstybės subsidijos už kiekvieną Riksdago, landstingo ir municipaliteto mandatą. Dalis pajamų gaunama iš loterijų ir aukų.
Greta partijos veikia moterų organizacija S-kvinnor, Socialdemokratinio jaunimo sąjunga, studentų sąjunga Studentförbundet, Krikščionių socialdemokratų brolija Broderskapsrörelsen, kurios turi savo atstovus visų lygių partiniuose organuose.
SAP leidžia savaitraštį „Aktuelt i politiken“ (Politikos aktualijos) bei teorinį dvimėnesinį žurnalą „Tiden“ (Laikas).
Partijos pirmininkai:
- 1889 m. – Hjalmaras Brantingas
- 1925 m. – Peras Albinas Hansonas
- 1946 m. – Tagė Erlanderis
- 1969 m. – Ulofas Palmė
- 1986 m. – Ingvaras Karlsonas
- 1996 m. – Joranas Peršonas
- 2007 m. - Mona Salin
- 2011 m. - Hokanas Juholtas.