Šočimilkas
Šočimilkas (isp. Xochimilco) – Meksikos sostinės Meksiko rajonas, esantis miesto pietryčiuose. Užima 125 km² plotą ir yra sudarytas iš 18 kvartalų. Rajoną vagoja drėkinamųjų kanalų sistema, likusi buvusio Šočimilko ežero vietoje.
| Šočimilkas | |
|---|---|
| Pasaulio paveldo sąrašas | |
| |
| Vieta |  Meksika
|
| Tipas | Kultūrinis |
| Kriterijus | ii, iii, iv, v |
 Nuoroda
|
(angl.) (pranc.): 412 |
| Regionas** | Lotynų Amerika ir Karibai |
| Įrašymo istorija | |
| Įrašas | 1987 (11 sesija) |
  Šočimilkas šalies/regiono žemėlapyje
| |
 Vikiteka: |
Šočimilkas |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Dabartinis rajonas atsirado iš ikikolumbiniais laikais gyvavusio nahuatlių miesto Šočimilko. Šis miestas Šočimilko ežero pakrantėje buvo įkurtas X a. ir tapo vienu svarbiausių centrų visame Meksiko slėnyje. 1430 m. miestą užėmė gretimo Tenočtitlano šeimininkai actekai ir įtraukė į Actekų imperiją (palikę miestui plačią autonomiją). 1521 m. miestą užėmė Hernano Korteso vedami ispanai. XVI a. vid. mieste pastatytas pranciškonų vienuolynas.
Senasis Šočimilikas buvo įsikūręs dirbtinėse salose ežere, o į žemyną vedė trys dambos. Tai buvo svarbus žemdirbystės centras – plaukiojančiuose daržuose buvo auginami kukurūzai, pupelės, paprikos, moliūgai.
1928 m. Šočimilkas prijungtas prie Meksiko ir tapo vienu iš jo rajonų. 2010 m. čia gyveno 415 tūkst. gyventojų (4,6 % viso miesto gyventojų).[1] Tai vienas mažiausiai urbanizuotų miesto rajonų – didelę jo dalį užima žalieji plotai (Šočimilko ekologinis rezervatas, Kalėdų parkas), kanalai, didelė dalis gyventojų tebegyvena kaimiškai, laiko karves ir kitus naminius gyvulius bei paukščius. Šočimilke veikia Metropolinio autonominio universiteto korpusas, Menų ir dizaino fakultetas (UNAM padalinys), yra Šv. Bernardino bažnyčia, kurioje saugoma stebuklinga laikoma Kūdikėlio Jėzaus (vietinių vadinamas „Ninjopa“) skulptūrėlė.
Šočimilko kanalai yra senovinės Šočimilko ežero vandens sistemos dalis. XX a. vid., plečiantis miestui, kanalai virto kanalizacijos ir šiukšlių kaupyklomis, bet vėliau buvo dalinai išvalyti. Kanalų krantai apaugę Bonplano gluosniais, čia apsistoja ~350 migruojančių paukščių rūšių. Kanaluose taip pat gyvena endeminė, nykstanti „vaikščiojančių“ salamandrų rūšis – aksolotliai, nors dėl užterštumo ši rūšis čia jau beveik išnyko. Kanaluose tebėra dirbtinėse salose įkurtų daržų – činampų,[2] nors dabar daugelis jų naudojamos kaip daigyklos arba užstatytos namais. Viena iš činampų vadinama „Lėlių sala“. Joje augančiuose medžiuose prikabinėta daug lėlių, kurias gyventojai čia gabeno norėdami nurimdyti prie činampos paskendusios mergaitės vėlę. Po kanalus gyventojai plaukioja spalvingomis valtimis trachineromis.
Šočimilke vyksta spalvingos religinės šventės (Mirusiųjų diena, Švč. Kryžiaus Išaukštinimo diena ir kt.). Jų metu vyksta procesijos, kuriose išlikę daug ikikrikščioniškų elementų.
1987 m. Šočimilkas drauge su Meksiko senamiesčiu įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą.
-
Trachineros Šočimilko kanaluose -
Karvės, besiganančios činampoje -
Šv. Bernardino bažnyčia -
Kūdikėlio nešiojimo procesija Šočimilke
