Škuna

Škuna (ol. schoener) – burinio laivo tipas, turintis ne mažiau kaip du stiebus su įstrižomis burėmis.

Dvistiebė škuna Atalanta

Vienintelė pasaulyje septynstiebė škuna Thomas W. Lawson

Šiuolaikinės škunos, be burių, dar turi vidaus degimo variklius ir naudojama kaip transporto, verslo, sportiniai arba mokomieji laivai.

Aprašymas

Pagal įrangos tipą škunos skirstomos į gafelines, bermudines, stakselines, marselines ir bramselines. Bramselinė škuna nuo marselinės skiriasi esančia bram-stenga ir viena papildoma tiesia bure – bramseliu. Todėl marselines ir bramselines dvistiebes škunas (ypač su brifoku) lengva supainioti su brigantina. Nepriklausomai nuo įstrižų burių tipo (gafelinių ar bermudinių), škuna gali būti marselinė (bramseline). Škunos buvo mažos grimzlės, todėl galėjo plaukioti sekliuose vandenyse.

Istorija

Pirmieji laivai su škuniniu takelažu pasirodė dar XVII a. Nyderlanduose ir Anglijoje, bet labiausiai paplito Amerikoje. Jie turėjo du stiebus su gafelinėmis burėmis ir buvo naudojami kabotažiniams pervežimams. XVII – XVIII amžiuose buvo pagrindiniais piratų laivais Karibų jūroje.

XIX a. pabaigoje garlaivių konkurencija privedė prie komandinių laivų mažinimo. Dėl įrangos paprastumo ir lengvo valdymo, būtent škunos galėjo konkuruoti su garlaiviais. Daugiausiai buvo statomos dvistiebės ir tristiebės škunos, rečiau keturstiebės, penkiastiebės ar šešiastiebės. 1902 m. Kvinsio mieste, Masačusetse (JAV), į vandenį buvo nuleista vienintelė pasaulyje septynstiebė škuna pavadinimu „Thomas W. Lawson“. Ši škuna buvo skirta anglies plukdymui. Kiekvienas iš plieninių stiebų buvo 35 m aukščio, ir svėrė 20 t. Jų pratęsimui buvo naudojamos 17 metrų medinės stengos. Jūreivių darbą lengvino įvairūs mechanizmai. Neturinti variklio škuna, buvo aprūpinta garu varomu vairu, garinėmis gervėmis, elektros sistema ir netgi telefoniniu tinklu. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai trūko prekybinių laivų, amerikiečiai, turintys puikių miškų, pastatė daug įvairaus dydžio škunų, turinčių nuo trijų iki penkių stiebų.