Ariogalos dvaras

(Nukreipta iš puslapio Čėkuvos dvaras)

55°15′46″š. pl. 23°30′26″r. ilg. / 55.262901°š. pl. 23.507097°r. ilg. / 55.262901; 23.507097

Ariogalos (Čėkuvos) dvaras
Nykstantys dvaro rūmai 2018 m.
Nykstantys dvaro rūmai 2018 m.
Vieta Ariogala
Įkurtas XIX a. pr.
Bajorų giminės Blinstrubai iš Tautvilo iki 1692.04.23,
Liaudanskiai,
Šemetos,
Mileriai,
Morkiai
Savininkas UAB „Hillcrest“ (Stasys Bružas)

Ariogalos (Čėkuvos) dvaras – dvaras Raseinių rajone šalia Ariogalos miestelio.

Istorija

redaguoti

Vytauto laikais Ariogala buvo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio dvaru. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras vadintas Čechavos, Čehuvos, Čehovo, Čėchavos ir Čekavos vardais.

Nuo XVII amžiaus vidurio iki 1692 balandžio 23 d. dvarą valdė Blinstrubai iš Tautvilo. Paskutinis dvaro valdytojas, Samuelis Steponas Blinstrubas iš Tautvilo, mirdamas jaunas ir neturėdamas palikuonių, prieš pat mirtį 1692 m. balandžio 23 dieną, dvarą, už 1000 zlotų įkeičia bajorui Pranciškui Liaudanskiui, palikdamas teisę, dėdei, karališkam sekretoriui Vladislovui Blinstrubui dvarą atpirkti (šaltinis: Samuelio Stepono Blinstrubo testamentas LVIA F284 ap.1 b. 73). Pastarasis tą ir padarė, tačiau iškart, 1693.12.01, dvarą pardavė, jau už 3000 zlotų, tiems patiems Liaudanskiams. Bajorai Pranciškus ir Konstancija Liaudanskiai, po Samuelio Stepono Blinstrubo mirties, atsidėkodami, dvarą pradėjo vadinti Čėkuvos-Blinstrubiškių vardu (LVIA F284-1-84), tačiau vėlesni savininkai naudojo tik Čėkuvos pavadininimą.

XVIII a. pabaigoje dvarą valdė Šemetos (lenk. Szemiot). Tačiau 1863 m. sukilime dalyvavo du Šemetų sūnūs, jie buvo suimti, o dvaras sekvestruotas.

Naująją dvaro savininke 1868 m. tapo Lidija Miler, po jos mirties 1902 metais dvarą kartu su Daugėliškių ir Gaiželės palivarkais paveldėjo A. Mileris, kuris neva gyvenęs Prancūzijoje, o vienas iš dvaro valdytojų buvęs Belazaras. Kai kurių šaltinių teigimu vėliau dvaras priklausęs Morkui.

1940-1951 m. dvare įkurta vidurinė mokykla, o 1963 m. rekonstravus įsteigta Ariogalos tuberkuliozinė ligoninė.

Atkūrus nepriklausomybę dalis dvaro sodybos grąžinta broliams Morkiams, tačiau šie ją pardavė UAB „Hillcrest“ (įgaliotas asmuo Stasys Bružas).

2012 m. dvarą įsigijo ir jį apleido, neprižiūrėjo Airijos pilietis.

2020 m. duomenimis, dvaras buvo avarinės būklės: langų ir durų angos atviros, ardomos sienų plytos, įgriuvęs stogas, nyko fasado dekoro elementai. Kultūros paveldo departamentas vertino žalą dėl dvaro nepriežiūros. Buvo rengiamas suniokoto kultūros paveldo objekto aktas, siekiant atlyginti padarytą žalą.[1]

Šaltiniai

redaguoti

Nuorodos

redaguoti