Vila d'Estė

Vila d’Estė (it. Villa d'Este) – XVI a. vila Tivolyje, netoli Romos. Garsi savo terasomis ant kalvos šlaitų ir fontanais. Šiuo metu vila yra vienas iš Italijos valstybinių muziejų, o 2001 m. buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Vila d'Estė Tivolyje
Pasaulio paveldo sąrašas
Vieta	Italija
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	i, ii, iii, iv, vi
Nuoroda	1025
Regionas**	Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas	2001  (25-oji sesija)
Vila d'Estė šalies/regiono žemėlapyje
Vikiteka:	Vila d'Estė
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Istorija

Kardinolas Ipolitas d’Estė, Vilos d’Estė ir jos sodų kūrėjas

Vilos statybą inicijavo kardinolas Ipolitas II d’Estė (1509–1572 m.), antrasis Feraros hercogo Alfonso I d’Estė sūnus ir popiežiaus Aleksandro VI anūkas. Nuo 1393 m. d’Estė šeima buvo Feraros valdovai ir garsėjo kaip meno mecenatai bei Renesanso mokslininkai humanistai. Kadangi Ipolitas buvo antrasis sūnus, pagal to meto tradicijas jis turėjo tapti dvasininku. Kai buvo vos dešimties, jis buvo paskirtas Milano arkivyskupu. Būdamas dvidešimt septynerių, jis buvo išsiųstas į Prancūzijos dvarą, kur tapo Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I patarėju, o 1540 m. tapo karaliaus privačios tarybos nariu. Sulaukęs trisdešimties, karaliaus prašymu popiežius Paulius Ill paskyrė I. d’Estė kardinolu. Dėl savo bažnytinių ir karališkųjų ryšių jis tapo vienu turtingiausių to meto kardinolų, kurio metinės pajamos siekė 120 000 skudų. Jis buvo garsus meno mecenatas, rėmęs skulptorių Benvenutą Čelinį, kompozitorių Džovanį Pjerluidžį da Palestriną ir poetą Torkvatą Tasą. Nors jo pajamos buvo didžiulės, kardinolas klimpo skolose.

Prancūzijos karalius Henrikas II vėliau išsiuntė Ipolitą d’Estė į Romą, kur jis atliko svarbų vaidmenį socialiniame ir politiniame miesto gyvenime. Atrodė, kad jam buvo lemta tapti popiežiumi, todėl šiam tikslui pasiekti I. d’Estė leido visus savo pinigus ir bandė daryti įtaką. Tačiau reformacijos ir Tridento susirinkimo metais jo ekstravagantiškas gyvenimo būdas veikė prieš jį. 1549 m. Habsburgų imperatorius užkirto kelią pirmajai jo kandidatūrai į popiežiaus pareigas. Tais pačiais metais I. d’Estė pats atšaukė savo kandidatūrą ir pritarė tuometiniam Habsburgų kandidatui. 1549 m. gruodžio 3 d. Kardinolų kolegija paskyrė jį Tivolio vadovu iki gyvos galvos. Šis naujas titulas I. d’Estė tiko, nes jau tada kardinolas buvo aistringas senienų kolekcionierius, o dėka titulo jam oficialiai priklausė Adriano vilos vieta bei kitos ką tik atkasinėtos vietos. Vis dėlto, jis neatsisakė savo siekio tapti popiežiumi. Kardinolas penkis kartus kandidatavo į popiežiaus poziciją, tačiau niekada nebuvo išrinktas.

Piras Ligorijas, menininkas ir klasikas, suprojektavęs vilos ir sodų tematiką bei simboliką

Tivolis buvo populiari vasaros rezidencija nuo senovės Romos laikų dėl savo aukščio virš jūros lygio, vėsesnės temperatūros bei Adriano vilos, imperatoriaus Adriano vasaros rezidencijos, artumo. Tuo metu, kai I. d’Estė buvo paskirtas Tivolio vadovu, jo oficiali rezidencija buvo buvusiame benediktinų ordino vienuolyne, pastatytame IX a., senovės romėnų vilos vietoje. 1256 m. vienuolynas buvo padovanotas pranciškonų ordinui. Rezidencija nebuvo tokia didelė, kad joje tilptų didžiulis kardinolo, tokio iškilaus kaip I. d’Estė, namų ūkis, tačiau nuo jos atsivėrė įspūdingas vaizdas į žemiau esantį kaimą, įskaitant ir Adriano vilą. I. d’Estė įgaliojo iškilų to meto menininką Pirą Ligoriją, tyrinėjusį Adriano vilą ir kitas romėnų vietas netoliese, suprojektuoti naują vilą ir jos sodus, kurie būtų didesni už viską, ką buvo pastatę romėnai. Iš Adriano vilos griuvėsių kardinolas gavo daug marmuro ir statulų.

Vila ir jos sodai 1560-1575 m.

Žemė buvo įsigyta, o statybas buvo planuota pradėti 1550 m. pabaigoje, tačiau kardinolo dėmesį atitraukė įvairios diplomatinės misijos. Jis buvo komandiruotas į Šiaurės Italiją, kad išspręstų karą Parmoje, vėliau Henrikas II jį išsiuntė į misiją Sienoje. Į Tivolį kardinolas grįžo tik 1555 m. vasarą. Tačiau 1555 m. rugsėjį popiežius Paulius IV jį apkaltino simonija ir ištrėmė iš Tivolio. 1559 m. popiežius mirė, o naujasis popiežius Pijus IV reabilitavo I. d’Estė reputaciją ir grąžino jam Tivolio vadovo titulą. Statybos prasidėjo jam grįžus 1560 m. liepą. Iki 1569 m. buvo įsigyta dar daugiau žemės. Dėl didžiulių statybų reikėjo griauti aplinkinius namus, visuomeninius pastatus ir kelius. 1568 m. vietos gyventojai pateikė dvylika skirtingų ieškinių kardinolui, bet tai neatgrasė jo nuo šio projekto. 1563–1565 m. buvo iškastas didžiulis žemės plotas, kuris vėliau buvo panaudotas terasų, grotų, nišų ir nimfėjų statyboms. Netoliese esanti Anjenės upė buvo nukreipta, kad aprūpintų sudėtingą baseinų, vandens srovių, kanalų, kaskadų sistemą. Status, daugiau nei 45 m aukščio šlaitas kėlė ypatingų iššūkių. Buvo iškasti kanalai ir buvo nutiesta 200 metrų požeminių vamzdžių tam, kad vanduo is dirbtinio kalno po ovaliu fontanu būtų nuvestas į likusią sodo dalį. Laikantis Renesanso epochos estetinių principų, sodas buvo kruopščiai padalintas į reguliarius vienetus, arba skyrius, kurių kiekvienas buvo 30 m skersmens.

Pačios vilos statybos planai buvo vykdomi vadovaujant d’Estė dinastijos architektui-inžinieriui Albertui Galvani, kilusiam iš Feraros. Pagrindinis ambicingos vidaus apdailos dalininkas buvo Livijas Agrestis iš Forlio. 1565 ir 1566 metais buvo pradėtas puošti vilos interjeras. Už dekoravimą buvo atsakinga tapytojų komanda, vadovaujama Džirolamo Muciano ir Federiko Dzukario. 1566 m. kardinolas penktą kartą kandidatavo į popiežiaus poziciją. Naujasis popiežius Pijus V jį nušalino nuo oficialių paskyrimų. Kardinolas vis daugiau dėmesio skyrė savo vilos puošybai. 1567–1572 m. šią užduotį atliko naujos dailininkų ir tinko darbininkų komandos, vadovaujamos Džirolamo Muciano, Livijo Agresčio, Čėzario Nėbijos, Durantės Alberti, Metėjo Neronio ir Federiko Dzukario. Prie tapytojų prisijungė skulptoriai Džiovanis Batista dela Porta, Pirinas del Galiardo, Filis fon den Vlitė ir Pieras de la Motė. Prie jų prisijungė keramikai, mozaikų dailininkai bei fontanų inžinieriai, vadovaujami pirminio projekto dizainerio Piro Ligorijo, grįžusio baigti darbų 1567–1568 m.

Greitas projekto tempas 1569 m. po truputį ėmė lėtėti, tikriausiai dėl kardinolo, kuris nebeturėjo vilties būti išrinktas popiežiumi ir tuo pačiu prarado pelningas pareigas, finansinių sunkumų. Vis daugiau laiko jis praleisdavo viloje, skaitydamas ir susitikdamas su žymiausiais Renesanso poetais, menininkais ir filosofais. 1572 m. vasarą jis pas save pasikvietė paskutinį svarbų svečią – popiežių Grigalių XIII. Ruošdamasis vizitui kardinolas iš naujo dekoravo viršutinius vilos aukštus ir skubėjo baigti statyti drakono formos fontaną. Popiežiaus priėmimas jam kainavo daugiau nei penkis tūkstančius skudų, priversdamas jį įkeisti savo sidabrą ir kitus brangius daiktus. Netrukus po priėmimo, 1572 m. gruodžio 2 d. kardinolas mirė Romoje ir buvo palaidotas paprastame kape prie vilos esančioje bažnyčioje.

Vėlesniais metais

Vilos d’Estė parkas, Karlas Blechenas, 1830 m.. Apaugę Vilos d’Estė sodai patraukė romantikų dėmesį. Šiandien vilos sodai vėl yra išpuoselėti.

1572 m. mirus Ipolitui, vila ir jos sodai atiteko jo sūnėnui kardinolui Luidžiui (1538–1586 m.), kuris tęsė kai kurių nebaigtų fontanų ir sodų darbus, bet suprato, kad tam reikia didelių priežiūros išlaidų. Po jo mirties 1586 m. vila atiteko Kardinolų kolegijos nariams, kurie mažai prisidėjo prie vilos išlaikymo. 1599 m. vila sugrįžo d’Estė šeimai, kuomet kardinolu buvo paskirtas Aleksandras d’Estė (1538–1624 m.). Aleksandrui rūpėjo jo protėvių palikimas, todėl jis atliko esminį sodų ir vandens sistemų atnaujinimą, taip pat pastatė naują fontanų sistemą žemutiniame sode. Jis taip pat įtikino popiežių Grigalių XV oficialiai suteikti vilos nuosavybės teisę d’Estė šeimai. Aleksandro įpėdiniai Modenos kunigaikščiai dar labiau išpuoselėjo sodus. Pranciškus I (1629–1641 m.) atkūrė daugelį aptrupėjusių konstrukcijų ir pradėjo sodinti medžius. Kardinolas Rinaldas I, 1660–1661 m. užsakė du naujus Lorenco Berninio fontanus. Tačiau 1695 m. d’Estė šeima nusprendė, kad nebeišgali padengti didelių vilos, kurią jie retai lankė ir kuri nedavė jokių pajamų, išlaikymo kaštų. Vila po truputį ėmė nykti. 1751 m. viloje esantys baldai buvo išsiųsti į Modeną, o antikvarinės skulptūros palaipsniui buvo išvežtos iš sodų ir parduotos kolekcininkams. 1796 m. vilą perėmė Habsburgų dinastija, kai Erkolė III d'Estė ją paliko savo dukrai Marijai Beatričei, ištekėjusiai už kunigaikščio Ferdinando Habsburgiečio. Vila tuo metu buvo labai apleista ir du kartus buvo užimta prancūzų kareivių, kurie išsinešė daug likusių dekoracijų.

1850–1896 metais vila priklausė kardinolui Gustafui fon Hohenlohei, kuris atkūrė apgriuvusią vilą bei jos apaugusius sodus, labai patikusius to laikotarpio romantikams. Vila vėl ėmė traukti menininkus, muzikantus ir rašytojus. Kompozitorius Ferencas Listas kelis kartus lankėsi viloje ir parašė tris fortepijoninės muzikos kūrinius ir dvi muzikines „trenodijas“ – „Aux cyprès de la Villa d’Este“ ir „Les jeux d’eau à la Villa d’Este“.

Po Pirmojo pasaulinio karo vilą įsigijo Italijos karalystė, kuri 1922 m. pradėjo kapitalinį vilos restauravimą. Vila buvo atnaujinta paveikslais iš nacionalinės meno galerijos, esančios Romoje. 1944 m. per Antrąjį pasaulinį karą ji buvo apgadinta, o pokario metais daugelis sienų suiro dėl aplinkos taršos. Vis dėlto restauravimo metu garsieji vilos ir sodų bruožai buvo išlaikyti nepaliesti. Amerikiečių poetės Džinos Garig eilėraščių tomas „Pasivaikščiojimas vandeniu prie Vilos d’Estė“ (1959 m.) buvo įkvėptas vilos sodų. O amerikiečių filmų kūrėjas Kenetas Engeris tarp sodo vandens objektų nufilmavo trumpametražį filmą „Eaux d’Artifice“. Daug metų neveikiantys vandens vargonai buvo restauruoti ir dabar kiekvieną dieną vėl groja lankytojams.

Vila

• 
  Vila, matoma iš sodų
• 
  Kuklus šių dienų įėjimas į vilą šalia Santa Maria Maggiore bažnyčios
• 
  Vilos kiemas, kuris iš pradžių buvo dengta vienuolyno arkada
• 
  Kieme esantis Veneros fontanas, išlaikęs savo pirminę išvaizdą

Šiandien į vilą galima patekti pro duris, esančias Trento aikštėje, šalia įėjimo į Santa Maria Maggiore bažnyčią. Ipolito d’Estė laikais šis įėjimas buvo retai naudojamas. Jo lankytojai į vilos teritoriją įeidavo sodų apačioje ir žingsnis po žingsnio pakildavo į vilos pastatą, taip turėdami progos apžiūrėti fontanus ir statulas. Manoma, kad durys, pro kurias šiuo metu lankytojai patenka į vilą, buvo pagamintos 1521 m., dar prieš Ipolitui pradedant vilos statybas. Už durų esančioje fojė yra nudažytas skliautas, kadaise buvęs uždengtas paveikslais, kurie daugiausia buvo sunaikinti per Antrojo pasaulinio karo bombardavimus. Prieš karą skliautą puošė vienspalvės Senojo Testamento scenos, o kai kurias iš jų, įskaitant Izaoko auką, vis dar galima pamatyti. Šie paveikslai datuojami 1563–1565 m. ir tikriausiai buvo nutapyti Džirolamo Muciano. Kitame kambaryje, Saliamono istorijų salėje, yra eksponuojami paveikslai su karaliaus Saliamono gyvenimo scenomis. Paveikslai įstatyti į marmurą primenančius rėmus. Jie taip pat priskiriami Mucianui ir jo amatininkams, taip pat nutapyti apie 1565 m. Šiame kambaryje taip pat eksponuojama didžiulė travertino akmens galva, kuri iki XVIII a. buvo laikoma sode.

Vidinis vilos kiemas iš pradžių buvo benediktinų vienuolyno arkada, pastatyta 1566–1567 m. Kiemo šone esantis Veneros fontanas yra vienintelis vilos viduje esantis fontanas, išlaikęs savo pirminę išvaizdą ir puošybą. Fontaną, kurį 1568–1569 m. suprojektavo Rafaelis Sangalis, įrėmina dvi dorėninės kolonos, o vainikuoja marmurinis IV a. imperatoriaus Konstantino biustas. Centrinis fontano elementas yra romėniška miegančios Veneros statula, pagaminta IV ar V a. prieš Kristų. Vanduo iš vazos, esančios šalia jos, iš pradžių buvo pilamas į romėnišką balto marmuro vonią (pagamintą II m. e. a.), papuoštą dviem liūto galvomis. Fontano pagrindą puošia reljefas, padarytas iš tinko, kadaise buvęs paauksuotas. Fontane taip pat yra vaizduojami baltieji heraldiniai d’Estė šeimos ereliai. Fontanas taip pat vaizduoja upės, tekančios nuo Sant Angelo kalno iki vilos, tėkmę.

Kitos kieme esančios skulptūros, ypač cidonijų, iliustruoja 11-ąjį Herkulio žygdarbį – auksinių obuolių vagystę iš Hesperidžių sodo, kur juos saugojo slibinas Ladonė. Herkulis buvo žinomas kaip Tiburtino regiono, kuriame yra vila, globėjas. Jis taip pat buvo laikomas d’Estė šeimos protėviu.

Kardinolo apartamentai

• 
  Medinių lubų detalė Ipolito d’Estė miegamajame
• 
  Vaizdas iš kardinolo apartamentų
• 
  Privati kardinolo koplyčia

Pirmame aukšte esanti svetainė yra pirmasis asmeninių Ipolito apartamentų kambarys. Svetainė buvo naudojama svečių priėmimui, o iš jos atsiveria įspūdingas vaizdas į sodą ir Adriano vilą. Sienos, šiandien apnuogintos, buvo padengtos oda, papuošta aukso ir žalios spalvos piešiniais bei d’Estė šeimos ereliais. Skliautines kambario lubas iki šiol puošia frizai ir freskos. Juos 1568 m. suprojektavo Livijas Agrestis, o nutapė menininkų ir tinkuotojų komanda. Freskose vyrauja dorybės ir kraštovaizdžių su šventyklų griuvėsiais tematika.

Šalia svetainės esantis nedidelis prieškambaris veda į Kardinolo miegamąjį, įrengtą 1576 m. Miegamojo sienos iš pradžių buvo padengtos auksu ir sidabru dažyta oda. Ryškiausias kambario bruožas – medinės lubos. Paauksuotos lubos yra pagražintos d’Estė herbu su ereliu, apsuptu cikorijų šakomis, vyskupo kepure ir d’Estė šeimos šūkiu ab insomni non custodita dracone – Ovidijaus eilėraštis, kuriame kalbama apie slibiną, saugantį Hesperidžių sodus. Moteriškos figūros, reprezentuojančios skirtingus dorybės aspektus, stovi kambario kampuose. Kardinolo butą užbaigia biblioteka ir nedidelė koplytėlė, kurios sienas puošia klasikinės ir krikščioniškos simbolikos mišinys – sibilių ir pranašų freskos, o lubų skliaute – Mergelės Marijos karūnavimo freska. Butas durimis jungiasi su Piro Ligorijo klasikine didžiąja lodžija, esančia namo fasade, žvelgiančiame į sodus.

Apatinis aukštas

• 
  Pirmosios Tiburtino salės apdaila
• 
  Freska Nojaus salėje
• 
  Apolono triumfas, antroji Tiburtino salė
• 
  Šlovės salė
• 
  Medžioklės salė
• 
  „Dievų sinodo“ freska, esanti ant Fontano salės lubų
• 
  „Heraklis pasveikintas Olimpe“ freska, esanti ant Heraklio salės lubų
• 
  Antrosios Tiburtino salės lubų freska su mitologijos ir Romos istorijos scenomis

Aukšte, esančiame po asmeniniais kardinolo apartamentais, yra daugybė kambarių, kurių kiekvienas dekoruotas tam tikra tema, iš kurių visos yra susijusios su gamta, mitologija ir vandeniu. Kambariai yra mažiau oficialūs nei aukščiau esantys kardinolo apartamentai. Šie kambariai buvo naudojami privačioms kardinolo gyvenimo progoms – klausytis muzikos ar poezijos, pokalbiams, skaitymams ir religiniams apmąstymams. Juos pasiekti galima dideliais iškilmingais laiptais, kurie nusileidžia iš kiemo pusės ir yra sujungti vienas su kitu ilgu siauru koridoriumi aukštomis skliautinėmis lubomis, į kurias šviesa patenka iš daugybės angų, atsiveriančių į aukščiau esantį kiemą. Koridoriaus lubas puošia XVI a. pabaigos mozaikos, vaizduojančios spalvingų paukščių apgyvendintą pergolę, todėl koridorius atrodo kaip sodo dalis. Koridoriuje taip pat yra trys įmantrūs kaimiško stiliaus fontanai, kuriuose yra miniatiūrinės nišos, įrėmintos kolonomis ir frontonais.

Nojaus salėje, kaip ir kituose kambariuose tame pačiame aukšte, sienos yra padengtos freskomis, sukurtomis taip, kad būtų panašios į gobelenus. Freskose susipina klasikinių peizažų scenos su kitos tematikos scenomis. Ši salė datuojama 1571 m., ir, manoma, buvo įrengta vilos puošybos pabaigoje. Laikoma, kad Džirolamas Mucianis, kuris garsėjo panašiomis Venecijos peizažų scenomis, yra šios salės freskų autorius. Pagrindinės vaizduojamos scenos yra „Keturi metų laikai“, apdairumo ir nuosaikumo alegorijos, bei Nojaus scena su arka netrukus po to, kai ji nusileido ant Ararato kalno, tam, kad sudarytų susitarimą su Dievu. Baltasis erelis, d’Estė šeimos simbolis, yra aiškiai parodytas besileidžiantis iš arkos.

Kito kambario, Mozės salės, lubų centre yra freska, vaizduojanti, kaip Mozė lazdele trenkia į uolą ir neša vandenį Izraelio žmonėms. Tai yra aliuzija į kardinolą, kuris atnešė vandenį į vilos sodus, padarydamas kanalus per uolas. Kitose lubų plokštelėse rodomos Mozės gyvenimo scenos, hidra su septyniomis galvomis, Ercolės I d’Estė, Ipolito protėvio, šeimos herbas ir fantastiniai peizažai.

Iš pradžių Veneros salės centre buvo didelis fontanas su dirbtiniu skardžiu ir tinku įrėminta niša. Fontane buvo vandens dubuo ir klasikinė miegančios Veneros statula. Tačiau XIX a. dubuo buvo pašalintas, o Venera, kuri taip pat buvo pašalinta po kardinolo mirties, pakeista dviem naujomis Taikos ir Religijos statulomis, vaizduojančiomis sceną Lurdo grotoje. Originalios terakotos grindys vis dar yra šioje salėje, o ant jų pavaizduotas d’Estė šeimos baltasis erelis. Vienintelė kita kambario puošmena – ant lubų esantis XVII a. paveikslas vaizduojantis angelus, siūlančius Venerai gėles.

Pirmąją ir Antrąją Tiburtino sales vienu metu kūrė dailininkų komanda, vadovaujama Čėzario Nėbijos. Salės buvo įrengtos iki 1569 m., o jos abi turi bendrą išplanavimą. Kambarių sienos padengtos architektūriniais elementais, įskaitant kolonas ir duris, įmantriai dažytus lipdinius bei skulptūrinius elementus. Erdves tarp architektūros elementų užpildo gėlių piešiniai kartu su medaliais, kaukėmis ir kitomis emblemomis. Dviejų kambarių apdaila vaizduoja pasakojimus iš mitologijos ir Tiburtino regiono, kuriame stovi vila, istorijos.

Pagrindinė Antrosios Tiburtino salės tema – Albunėjos istorija: pasak mitologijos, karalienė Ino buvo Junonos nubausta už tai, kad užaugino jauną Bakchą. Kad išvengtų savo vyro Atamanto pamišimo, kurį jam pasiuntė Junona, Venera ir Neptūnas pavertė ją jūros deive Leukotėja. Ji keliavo į Italiją, kur gyveno Tiburtino miškuose, skelbdama pranašystes ir pranašaudama Kristaus gimimą. Kita kambaryje iliustruota Tiburtino legenda yra apie karalių Anjų, kuris persekiojo savo dukters Kloris pagrobėją Merkurijų ir paskendo jo vardu pavadintoje Anjenės upėje, kuri tiekia vandenį vilos fontanams. Kitose kambario freskose yra vaizduojama Sibilė, karalius Anjus ir Anjenės upė, kartu su Apolono triumfu.

Pirmoji Tiburtino salė vaizduoja trijų graikų brolių Tiburto, Koro ir Katilo, kurie nugalėjo sikulus ir pastatė naują miestą Tiburą (dabar Tivolis), istoriją. Kaip ir kiti regiono įkūrimo įvykiai, jų mūšis vaizduojamas centrinėje lubų freskoje. Kita kambario puošmena yra dešimtasis Heraklio žygdarbis, kuomet jis pavagia vertingą galvijų bandą. Jį išgelbėjęs Dzeusas apmėto savo priešus akmenimis. Kambaryje taip pat vaizduojamos dievų ir deivių poros: Vulkanas ir Venera, Jupiteris ir Junona, Apolonas su Diana ir Bakchas su Kirke. Viena iš sienų yra ovalo formos fontano, kurį Ipolitas statė tuo metu, kai buvo dekoruotas kambarys, iliustracija.

Fontano salėje kardinolas Ipolitas priimdavo svečius, atvykusius per žemiau esantį sodą, taip pat rengdavo koncertus ir kitus meninius renginius. Patalpa buvo įrenginėjama tarp 1565 m. ir 1570 m., tikriausiai Džirolamo Muciano ir jo menininkų komandos. Centrinis salės elementas – fontanas, esantis prie sienos, papuoštas įvairiaspalve keramika ir skulptūromis, inkrustuotas stiklo gabalėliais, jūros kriauklėmis ir brangakmeniais, vainikuotas d’Estė šeimos baltojo erelio. Fontaną 1568 m. užbaigė Paolas Kalandrinas. Fontano dubuo yra pastatytas ant dviejų akmeninių delfinų. Centrinės nišos reljefai vaizduoja Tiburtino akropolio fontaną ir Sibilės šventyklą. Ant kitų sienų – namo ir nebaigto įrengti sodo bei fontanų atvaizdai, o priešingoje sienoje – nedidelė Ipolito vilos Romoje, ant Kvirinalo kalvos, dabar esančios Italijos prezidento rezidencijos, fontano iliustracija. Paveikslai ant lubų skirti mitologijos scenoms. Kiekviename lubų kampe yra skirtingų dievų ir deivių portretai. Sakoma, kad Merkurijaus paveikslas yra nutapytas pagal Dž. Muciano autoportretą. Centrinėje lubų freskoje pavaizduotas „Dievų sinodas“, o centre Jupiteris, apsuptas visų Olimpo dievų. Freska sukurta pagal panašų Rafaelio darbą „Psichės lodžija“, esantį Farnezinos viloje. Salė jungiasi su lodžija, o iš jos laiptai leidžiasi į sodą.

Heraklio salė datuojama 1565–1566 m. ir taip pat buvo įrengta Dž. Muciano. Paveikslai ant lubų vaizduoja aštuonis Heraklio žygdarbius, apsuptus kraštovaizdžių, senovės architektūros, malonės ir dorybių vaizdų. Centriniame lubų paveiksle pavaizduotas Heraklis, kurį dievai priima į Olimpą.

Bajorų salė buvo kito menininko Federiko Dzukario ir jo tapytojų komandos darbas. Centrinė lubų freska vaizduoja „bajorus soste tarp laisvumo ir dosnumo“. Sienas puošia – Platono, Pitagoro, Diogeno Sinopiečio, Sokrato ir kitų klasikinių filosofų, bei vaisingumo deivės Dianos biustai. Ši deivė taip pat turi jai skirtą fontaną sode.

Šlovės salę 1566–1577 m. užbaigė Federikas Dzukaris ir aštuoni jo asistentai. Tai romėnų manieristinės tapybos šedevras su tapytomis durų, langų, gobelenų, skulptūrų ir kasdienių kardinolo naudojamų daiktų iliuzijomis. Centrinis lubų paveikslas „Šlovės alegorija“ yra dingęs. Vis dėlto salėje liko kiti paveikslai, vaidzuojantys alegorines dorybes, keturis metų laikus, religiją, didybę, sėkmę ir laiką.

Medžioklės salė buvo įrengta vėliau nei kitos vilos patalpos – XVI a. pabaigoje arba XVII a. pradžioje, ir yra kitokio stiliaus nei kitos vilos salės. Joje yra vaizduojamos medžioklės scenos, kaimo kraštovaizdžiai, medžioklės trofėjai ir jūrų mūšių scenos. Iš salės į sodą nusileidžia travertino akmens laiptai, vadinami „sraigių laiptais“.

Visiškai pastatyti ir įrengti Ipolito apartamentai buvo baigti 1572 m., kai Ipolitas gulėjo mirties patale.

Sodai ir fontanai

• 
  Neptūno fontanas ir už jo esantis Vargonų fontanas
• 
  Rometos fontanas
• 
  Neptūno fontanas
• 
  Šimtas fontanų
• 
  Ovaliojo fontano (Fontana dell'Ovato) vanduo iš kiaušinio formos dubens kaskadomis leidžiasi į baseiną, esantį priešais kaimiško stiliaus nimfėją
• 
  Pelėdos fontanas
• 
  Efeso Dianos arba „Motinos gamtos“ fontanas

Vilos d'Estė garbę ir pripažinimą pirmiausia lėmė nepaprasta fontanų sistema. Šią sistemą sudaro penkiasdešimt vienas fontanas ir nimfėjas, 398 vandens čiurkšlės, 364 vandens purkštukai, 64 kriokliai ir 220 baseinų, maitinamų 875 metrais kanalų, griovelių ir kaskadų. Visa ši sistema veikia tik gravitacijos jėga, nenaudojant siurblių.

Pirui Ligorijui, kuris buvo atsakingas už vilos freskas, taip pat buvo pavesta suprojektuoti vilos sodus. Jam padėjo Tomasas Kiručis iš Bolonijos – vienas iš kvalifikuočiausių XVI a. hidrotechnikos inžinierių. T. Kiručis jau buvo dirbęs prie fontanų sistemos Vila Lantėje. Viloje d'Estė sukurti fontanų techninius projektus jam padėjo prancūzas Klodas Venaras, kuris buvo vandens vargonų gamintojas. Rezultatas buvo vienas iš geriausių Renesanso sodų, konkuruojančių tik su esančiais Vila Lantėje, Vila Farnezėje Kapraroloje, Viloje Aldobrandini ir Viloje Torlonia, esančiose Fraskatyje. Per ateinančius du šimtmečius vilos sodai ir vandens elementai buvo mėgdžiojami soduose nuo Portugalijos iki Sankt Peterburgo.

Sodas išplanuotas ant centrinės ašies, turinčią papildomas kryžmines ašis, kurias laisto maždaug penki šimtai fontanų, baseinų ir vandens dubenų purkštukų. Vanduo tiekiamas iš Anjenės upės, kuri nuo vilos teka maždaug kilometro atstumu ir yra iš dalies nukreipiama per miestą iki vilos. Iš pradžių fontanams vandenį tiekė Rivalėzės šaltinis, kuris tekėjo į cisternas, esančias po vilos kiemu. Šiuo metu sodas priklauso Grandi Giardini Italiani asociacijai.

Vialone, arba terasa

• 
  Vialone, arba terasa, esanti virš sodų
• 
  Trikojo fontanas su vaizdu į sodą apačioje
• 
  Per dvigubą lodžiją buvo galima patekti į apeigines patalpas ir aukščiau esančią kardinolo apartamentų terasą
• 
  Cenacolo, arba didžioji lodžija,Vialone gale

Tarp vilos ir sodų yra didelė 200 metrų ilgio terasa, vadinama Vialone, iš kurios atsiveria panoraminis vaizdas į sodus ir apylinkes. Ji buvo pastatyta 1568–1569 m. Kardinolas išnaudojo šią erdvę fejerverkams, žaidimams, reginiams ir šventėms. Iš pradžių vaizdą dengė dvi guobų eilės, išskyrus erdvę tiesiai priešais vilą, kuri buvo palikta tuščia. Viename terasos gale yra Europos fontanas, o kitame – didžiulė lodžija ir veranda, triumfo arkos pavidalu, vadinama Cenacolo. Ši struktūra metė šešėlį vasarą, o nuo jos atsiveria apylinkių kraštovaizdis. Iš pradžių struktūros interjerą buvo ketinta papuošti paauksuotu tinku ir freskomis, tačiau jis taip ir nebuvo pabaigtas.

Terasos centre, atremta į vilos fasadą, yra travertino akmens dviguba lodžija, pastatyta 1566–1577 m. Iš jos einančios dvi laiptinės leidžia patekti į apatiniame vilos aukšte esančius apeiginius svečių kambarius, o viršutinis lodžijos aukštas tarsi sukuria balkoną kardinolo apartamentams. Terasos lygyje yra nimfėjas, kuriame yra Ledos fontanas. Originali fontano statula, vaizduojanti Jupiterį ir Ledą, paverstą gulbe, su keturiais jos vaikais – Helene, Klitemnestra, Kastoru ir Polideuku, buvo parduota XVIII a. ir dabar yra laikoma Borgezių galerijoje Romoje. Statula buvo pakeista Minervos statula be galvos, rasta Palazzo Manni sode Tivolyje. Originaliame fontane buvo panaudota hidraulinė gudrybė – iš Ledos laikomos vazos trykštantis vanduo pataikė į metalinį diską, dėl kurio nišos sienose atsispindėjo šviesos blyksniai.

Terasos centre taip pat yra Trikojo fontanas. Jis buvo pastatytas buvo tik 1930 m. Šis fontanas yra senovės romėnų fontano, kurio marmurinis baseinas yra paremtas centrine kolona ir trimis piliastrais, kopija. Fontano originalas šiuo metu yra Luvre. Šioje vietoje XVI a. stovėjo Jūros žirgų fontanas, kurį Ipolitas perkėlė į savo sodą iš Adriano vilos. Šiuo metu Jūros žirgų fontanas yra Vatikano muziejuje.

Europos fontaną pradėjo projektuoti Ipolitas, tačiau fontanas buvo baigtas tik 1671 m. Jo dizainas yra triumfo arka su dviem kolonų kategorijomis – korintiniu ir dorėniniu, kopijuojančiomis didžiosios lodžijos statinį. Didelėje centre esančioje nišoje, dabar tuščioje, buvo pastatyta skulptūra „Europa, apkabinanti bulių“, kuri dabar yra Viloje Albani Romoje.

Galerija

• 
  Neptūno fontanas
• 
  Vargonų fontanas
• 
  Ovalusis fontanas
• 
  Laiptai su vandens kaskada

Šaltiniai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.