Danijos istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Danijos istorija – Skandinavijos regiono valstybės istorija.


Skandinavijos istorija
Švedijos \| Norvegijos \| Danijos
Skandinavijos priešistorė
Germanija
Vikingai
Inglingai	Horfagreatai	Skjoldungai
Stenkiliai		Estridsenai
Erikai-Sverk.
Folkungai	Folkungai
Kalmaro unija
Vazos
Vitelsbachai	Danija-Norvegija (Oldenburgai)
Holšteinai-Gotorpai
Švedijos–Norvegijos unija (Bernadotai)		Gliuksburgai
Bernadotai	Gliuksburgai	Gliuksburgai
Susijusių šalių istorijos:
Suomijos, Grenlandijos, Islandijos

Ankstyvoji istorija redaguoti

Jos pradžia – pirmieji gyventojai (žvejai ir medžiotojai), į Jutlandijos pusiasalį atsikėlę 12 tūkstantmetyje pr. m. e. 4 tūkstantmetyje pr.m.e plito žemdirbystė bei gyvulininkystė, apie XVII–XVII a. pr. m. e. atsiranda bronziniai įrankiai, o nuo V a. pr. m. e. – ir geležiniai. 1 tūkstantmetyje pr. m. e. teritorijoje apsigyveno germanai (kimbrai, teutonai, jutai, anglai, saksai).

Vikingų laikotarpis redaguoti

Per didįjį tautų kraustymasi jutai, anglai ir saksai persikėlė į Britaniją, o į Jutlandijos pusiasalį apie V a. iš Skandinavijos pusiasalio persikėlė danai, kurie VIII–XI amžiais dalyvavo vikingų žygiuose. Nuo VIII a. dabartinės Danijos teritorijoje kūrėsi nedideli valstybiniai junginiai. Jutlandijos pusiasalio pietuose VIII a. viduryje pradėta statyti įtvirtinimus (Dannevirke), apie 800 m. čia susikūrė svarbus prekybos centras Haithabu. Normanai IX–XI amžiais rengė žygius ir į Sembą, Kuršą ir kitas baltų žemes. Valstybiniai dariniai pradėjo formuotis nuo VIII amžiaus, pietinėje pusiasalio dalyje pradėti statyti įtvirtinimai, ~800 metus čia įkurtas Haithabu – svarbus prekybinis centras, IX amžiuje įkurta Gudfredo valstybė. X amžiuje danai rengė sėkmingus žygius į Prūsiją, Žiemgalą ir Kuršą, o Knutas I Didysis net pasiskelbė Sembos karaliumi.

Jelingo akmuo, kuriame aprašomas Haraldo I Mėlyndančio įvykdytas danų suvienijimas

X amžiuje Gormas Senasis bei jo sūnus Haraldas I Mėlyndantis sukūrė Danijos karalystę su renkama karaliaus valdžia.

Danijos karalystės susidarymas redaguoti

Danijos susivienijimą paakstino priešiškų kaimynų grėsmė. Godfredas, viešpatavęs Danijoje Karolio Didžiojo laikais, buvo greičiau ne Danijos salų ir Skånės karalius, o siuzerenas. Tačiau jam pakako galios įtvirtinti karališkąją savo valdžia Jutlandijoje, iškasus skersai pusiasalio Danevirkę. Vėliau ji buvo rekonstruota ir iki šių dienų išliko vienintelė tokio dydžio nuolatinė fortifikacinė įranga, kada nors pastatyta Skandinavijoje. Anales Regni Francorum aprašo Gotfredo antpuolį prieš Karolio Didžiojo sąjungininkus slavus abodritus, taip pat pirmuosius skandinavų žygių prie Frankų imperiją.

IV a. pabaigoje danų valdovas Horikas vadovavo antpuoliui prieš Hamburgą. Gormo Senasis (miręs prieš 950 m.) atstatė Danijos vienybę, ir ji tapo karalyste, maždaug tapačia dabartinei, negu Edgaras buvo vainikuotas pirmuoju Anglijos karaliumi. Haraldas prarado dalį Jutlandijos, kurią užgrobė vokiečių imperatorius. Sveinas, puikiausiai galėjęs dislokuoti savo samdinius stovyklose, atkariavo Pietų Jutlandiją ir 3 kartus išsirengė į didelius antpuolius Anglijos pakrantėse. Galiausiai duoklė nebepadėdavo išsipirkti iš Sveino. Kai jį 1014 m. vasarį Gainsboroughe jis mirė, šis Danijos karalius vietoje Etheldo valdė ir Angliją. Taip Danija tapo Europos galybe.

X–XI amžiais danai pakrikštyti, prasidėjo veržimasis į Norvegiją, o trumpą laikotarpį XI amžiuje valdyta ir Anglija (1018–1035). XII amžiuje pradėjo Baltijos jūros regiono užkariavimą, užimdami Riugeno salą, Holšteiną, Meklenburgą, Pomeraniją ir Šiaurės Estiją su Saremos sala, tačiau šių teritorijų ilgai neišlaikė – didžiąją dalį prarado po Bornhiovedo mūšio (1227). 1161 metais Valdemaras I buvo užėmęs ir Palangos pilį, XIII amžiaus duoklininkų sąraše minima ir Lietuva (Littonia).

1219 m. Skandinavijos žemėlapis. Violetine spalva pažymėtos teritorijos priklausančios Švedijai, žalia - Norvegijai, alyvuogės spalva - teritorijos, priklausiančių Danijai nuo įkūrimo bei pirmųjų užkariavimų metu, geltona - vėliausiai jos užgrobtos teritorijos, raudona - teritorijos Švedijai, kurios buvo užgrobtos Livonijos karo metu.

1241 metais paskelbtas Jutlandijos teisynas – pirmieji karalystės rašytiniai įstatymai. Tuo pat metu karaliaus valdžia silpo dėl didėjančios bažnyčios bei riterių ir žemvaldžių įtakos bei dinastinių kovų. 1282 metais karaliaus valdžia dar apribota, pradėtas rengti didikų susirinkimas (Danehofas). Nuo 1320 metų įkurtas ir Rigsgoras (Valstybės Taryba), sudarytas iš didikų ir dar labiau suvaržęs karalių.

Unija su Norvegija bei Švedija redaguoti

Nors ir praradusi pirmaujantį vaidmenį prekyboje Baltijos jūroje, Danija stiprino įtaką regione ir 1380 metais sudarė personalinę uniją su Norvegija, o 1397 – Kalmaro uniją, sąjungą su Švedija, kurioje vyraujantis vaidmuo teko Danijai. Hokonas VI Magnusonas vedė Danijos princesę Margaritą. Vienintelis jų vaikas Olafas 1375 m. tapo Danijos karaliumi ir paveldėjo Norvegijos karalystės sostą po Hokono mirties 1380 m. Tai buvo 400 metų trukusios Danijos ir Norvegijos unijos pradžia. Margarita 1388 m. tapo dviejų šalių ir Švedijos valdove. Ji vykdė teisingą politiką Norvegijos atžvilgiu. Šalies padėtis susilpnėjo 1536 m., kai Kristijonas II paskelbė, jog Norvegija visuomet bus Danijos vasalinė valstybė. Norvegiją kaip Danijos koloniją ėmė valdyti daliniai suzerenai. 1460 metais sudaryta asmeninė unija su Šlėzvigu ir Holšteinu.

Tuo tarpu karaliaus valdžia vis labiau silpo ir XV–XVI amžiais praktiškai valdė Rigsrodas. 1523 metais Švedija po Gustavo I Vazos rengto sukilimo tapo nepriklausoma karalyste ir pagrindine Danijos varžove regione.

Naujieji amžiai redaguoti

Po Grafų kivirčo sukilimo 1536 metais šalyje įvesta liuteronybė, sekuliarizuotas bažnyčios turtas, pagyvėjo danų kultūros plėtra. Regione valstybės įtaka pradėjo silpti, per karus su Švedija (Septynerių metų Šiaurės karas, Kalmaro karas ir k.t.) prarastos kai kurios teritorijos Skandinavijos pusiasalyje.

XVII amžiuje karalius Frederikas III pradėjo stiprinti karaliaus valdžią, 1660 metais sostas paskelbtas paveldimu, o nuo 1665 m. įvesta absoliutinė monarchija, panaikintas Rigsrodas, išvaikytas Rigsdagas, naikintos bajorų privilegijos. 1683–1687 metais reformuota teisinė sistema.

1721 metais pradėta Grenlandijos kolonizacija, nuo 8 dešimtmečio vykdyta apšviestojo absoliutizmo politika, 1788 metais panaikinta baudžiava, pagerintos amatininkų konkurencinės sąlygos. Neutrali užsienio politika ir reformos prisidėjo prie ūkio kilimo.

Danijos ir Norvegijos karalius Frederikas VI 1807 m. sudarė sąjungą su Napoleonu, kadangi Britanija 1801 bei 1807 m. apšaudė Kopenhagą ir konfiskavo laivyną. Dėl to Britanija blokavo Norvegijos uostus ir sustabdė bet kokį importą bei eksportą. Buvęs Prancūzijos maršalas Jeanas Baptisteas Bernadotteas 1810 m. tapo Švedijos sosto paveldėtoju princu Karlu Johanu. Jis prisijungė prie koalicijos, kovojusius su Napoleonu, ir pajėgė įtikinti savo sąjungininkes - Rusiją, Britaniją, Austriją bei Prūsiją, kad privers Daniją perleisti Švedijai tuomet, kai Napoleonas bus nugalėtas. Kai tai įvyko 1813 m., Leipcige, Karlas Johanas išžygiavo į Daniją ir pagal 1814 m. sausio pasirašytą sutartį Danija prarado Norvegiją, kuri buvo perleista Švedijai. Pradėjo mažėti Danijos tarptautinė įtaka, prasidėjo ūkio nuosmukis. XVIII a.-XIX a. Danija prarado daug savo teritorijų dėl daugybės karų ir sukilimų. Nepaisant praradimų, Danija išliko klestinčia valstybe ir viduje įvykdė keletą svarbių reformų (žemės, socialines, švietimo ir kt).

XIX amžiuje įvyko pramoninė revoliucija, pradėjo kurtis politinės partijos, stiprėjo skandinavizmas. Po Tautų pavasario (1848) paskelbta 1849 metų konstitucija, paskelbusi konstitucinę monarchiją ir suteikusi žodžio, tikėjimo ir susirinkimų teisę gyventojams ir tada buvo Danijoje buvo panaikintas absoliutizmas. Vienas iš dalyvių aprašė epizodą, kai 1849 m., sausio 29 d. "tokioje tyloje, kad aiškiai galėjai girdėti plunksnų čežėjimą, karalius tvirta ranka pasirašė įsaką, panaikinantį absoliutizmą".

Pirmąją kovo mėnesio savaitę žinia, kad karalius Liudvikas Pilypas nuverstas Paryžiuje, pasklido po visą Europą ir revoliucijų metais davė pradžią svarbių įvykių grandinei. Danijos Karalystės žemėse tai turėjo 2 tarpusavyje susijusias pasekmes: Šlezvigo-Holšteino separatistai reikalavo laisvės, o nacionaliniai liberalai, įsivyravę Kopenhagoje, reikalavo tikros konstitucinės santvarkos, - besiremiančios ne numatomu bendru luomų organu, kur dviejų karalysčių atstovų būtų buvę tiek pat kaip ir karalystės susirinkime, - bet Šlezvigą prijungiantį prie Danijos. Pirmieji 3 metų karo kunigaikštystėse periodai sudarė neramų foną istoriniams pokyčiams, įvykusiems Kopenhagoje. Kovo mėnesį Lehmano organizuotos demonstracijos privertė Frederiką suformuoti naują ministrų kabinetą, kur jis paskelbė esant pavaldų jam, konstituciniam karaliui. Nors vyriausybei vadovavo nuosaikus konservatorius A. W. Moltke, tačiau į ją įėjo liberalus dvasininkas D. C. Monradas ir Lehmannas. Buvo pripažinta spaudos laisvė, samdiniai atleisti nuo darbo prievolių, o visi suaugę žemės ūkio darbininkai - nuo fizinių bausmių, į karinę tarnybą lygiu principu buvo šaukiamos visos klasės. Pokyčiai atvėrė kelią spalio mėnesį rinkimams į konstitucinę asamblėją: rinkimų teisė buvo demokratišką, tačiau dėl karinės padėties rinkimuose negalėjo dalyvauti Šlezvigo gyventojai.

1901 metų konstitucijos pataisos sumažino turtuolių teises ginančių aukštųjų parlamento rūmų (Landstingo) įtaką, išplėstos rinkimų teisės, o 1915 metų konstitucija įteisinta visuotinė rinkimų teisė (ir moterims). Pirmajame pasauliniame kare išliko neutrali, 1916 metais pardavė Mergelių salas Jungtinėms Valstijoms. Antrajame pasauliniame kare, nors ir laikėsi neutralumo politikos ir pasirašė nepuolimo sutartį su Vokietija, 1940 metais buvo pastarosios okupuota. Po Antrojo pasaulinio karo (Danija karą baigė 1945 m. gegužės 5 d. ir nuo to laiko ši diena minima, kaip išsilaisvinimo diena) toliau vystėsi Danijos kultūra, kino, muzikos, baleto ir literatūros srityse.

Teritoriniai pokyčiai po Antrojo pasaulinio karo redaguoti

Danija susidūrė su nelengvomis teritorinėmis problemomis. Padėtis pietiniame Šlezvige, kur pralaimėjusių vokiečių vargus didino pabėgėlių srautas iš sovietinės okupacinės zonos, paskatino atgaivinti šimtmečio senumo Eiderio dano judėjimą. Daugelis vietinių vokiečių būtų sveikinę prisijungimą prie Danijos, kadangi nebūtų atsidūrę pralaimėjųsių ir pabėgėlių gretuose; britų valdžia, kuri kontroliavo šią Vokietijos dalį. pasiūlė surengti plebiscitą arba nedelsiant perduoti pietinį Šlezvigą Danijai. Dauguma danų vis dar norėjo palaukti bei įsitikinti, ar jie teisūs, nes kai tik Vakarų Vokietija pradėjo atsigauti, agitacija patyrė visišką nesėkmę. Bet ministras pirmininkas laikėsi savo aktyvios politikos, kurios nepalaikė nė konservatoriai, nei jo partija (Venstre); todėl jo vyriausybė 1947 m. lapkričio mėnesį žlugo. Amerikiečiai laukė, kol rusai išves savo karius iš Bornholmo, o po to davė suprasti, jog jie išsaugos savo karines bazes Grenlandijoje.

Danų suvereniteto problema iškilo ir arčiau - Farerų salose, kur britai leido salų gyventojams turėti savo vėliavą, savus pinigus bei visišką savivaldą, nors ir laikinai. Karaliaus Kristijono ministrai buvo linkę suteikti nepriklausomybę lemiamai gyventojų daugumai, bet pirmi rinkimai po karo į įstatymų leidimo organą (Lagtingą) parodė, kad 12 atstovų prieš 11 pasisako prieš nepriklausomybę, ir 11 prieš 12 po plebiscito, per kurį tik 1% balsų persvara nugalėjo nepriklausomybės šalininkai. Plebiscito padarinys buvo įstatymas, suteikiantis visą įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią Lagtingui, išskyrus užsienio reikalus, o fareriečiai ir toliau turėjo būti simboliškai atstovaujami Danijos Karalystės parlamente.

Kai netvirtas ryšys su 30 000 fareriečių buvo taip sunkiai atstatytas, Danija neturėjo kitos išeities kaip tik 1950 m. priimti monarchijos panaikinimo aktą, kurį 1944 m. 130 000 islandų vienašališkai priėmė po tų metų vasarą įvykusio kone vieningo plebiscito. Nors karalius Kristijonas sveikinimo telegrama pripažino naują respubliką kaip fait accompli, kurios pirmasis prezidentas 15 metų buvo išbuvęs akredituotu pasiuntiniu prie dvaro, ne vieni danai manė, jog tokiu metu, kai Danijos lemtis taip liūdnai skyrėsi nuo pačių, netauru darytis tokius žingsnius.

1979 m. buvo suteikta autonomija Grenlandijai.

v • a • r

Europos šalių istorijos